dabar čia mano namai, panele Grenšam, ir aš noriu jais naudotis.
– Na, niekas jums nesutrukdys, – atsakė ji. – Tiesą sakant, mergaitės labai džiaugtųsi, jeigu galėtų matyti jus dažniau.
– Esmė ne tai. Noriu kviestis draugus… mergaitėms tai būtų netinkama aplinka.
– Ką turite galvoje?
Jis nekantriai atsiduso.
– Ar turėsiu įvardyti paraidžiui? Aš viengungis.
Jis nenuleido akių nuo kelio, bet puikiai jautė įdėmų jos žvilgsnį. Pasidarė truputį nejauku.
– Ar turėčiau suprasti, kad jūs ir jūsų draugai elgsitės nederamai? – tarė Diana iš lėto.
– Gali būti, – atsakė Aleksas ir prisiminęs draugus pridūrė: – Daugiau nei gali.
– Gerai, kad bent jau norite apsaugoti vaikus, – atsakė Diana. – Bet aš manau, kad būtų geriau, jeigu vakarėlius rengtumėte kur nors kitur. Turite daug puikesnių dvarų nei Čentris.
– Puikiai tai žinau, – iškošė pro sukąstus dantis Aleksas. – Bet noriu Čentrio.
Neatitraukdamas akių nuo kelio Aleksas juto smalsų Dianos žvilgsnį.
– Ir kodėl jums taip knieti įsikurti čia?
Nes čia jiedu su Džeimsu praleido beveik visą vaikystę. Čia jiedu buvo laimingiausi. Aleksas žinojo, kad jeigu pasakys tiesą, ji ims priešgyniauti apeliuodama į jo jausmus, kad leistų mergaitėms pasilikti. O jis savo jausmus jau seniai palaidojo labai giliai. Aleksas kietai sučiaupė lūpas.
– Panele Grenšam, galbūt to nežinote, bet kiekvienos šeimos galva jaučia spaudimą vesti ir susilaukti įpėdinio. Seni šeimos draugai, giminaičiai, apie kuriuos nė nesu girdėjęs, mano turintys teisę kištis į mano gyvenimą, – jis kreivai šyptelėjo. – Visi tikisi, kad iki šių metų pabaigos susirasiu žmoną, o aš noriu pasauliui parodyti, kad niekas neprivers manęs vesti. Čentryje noriu surengti patį didžiausią, patį skandalingiausią vakarėlį. Miestas pakankamai arti, kad galėčiau susikviesti visą grietinėlę, parodyti, koks nepadorus jaunikis esu, ir padaryti galą visoms piršlyboms.
Na štai, – pagalvojo niūriai. To turėtų pakakti. Tačiau, atsisukęs į smulkią merginą šalia, jos veide nepamatė nei pasibaisėjimo, nei nuostabos. Ji netgi drįso nusijuokti.
– Didžiausia nesąmonė, kokią man yra tekę girdėti, ir tikrai neišvešiu mergaičių iš Čentrio vien tam, kad galėtumėte elgtis taip savanaudiškai.
Aleksas sustabdė dvikinkę, pažvelgė Dianai į akis ir tramdydamas pyktį visiškai ramiai tarė:
– Panele Grenšam, ar pamiršote, kad dabar grafas esu aš? Dvaras mano ir galiu su juo elgtis kaip panorėjęs.
Diana šaltai sutiko jo žvilgsnį, Alekso susierzinimas nė kiek jos nesutrikdė.
– Manau, jūs, milorde, užmiršote pažadą, jog mergaitės galės pasilikti Čentryje, – tarė šypsodamasi, bet tai nė kiek nepadėjo. – Pats man parašėte, atmenate?
– Taip, atmenu, – išspjovė prisiminęs laišką, gautą nuo Dianos Grenšam praėjus vos kelioms dienoms, kai sulaukė žinių apie nelaimę. Ji klausė, ką jis ruošiasi daryti su brolio globotinėmis. Aleksas prisiminė, kad slegiamas sielvarto atrašė, jog Čentris bus mergaičių namai tol, kol jai tai atrodys reikalinga. Testamento sąlygos buvo labai griežtos. Jiedu su Diana Grenšam kartu buvo Megės ir Florencijos globėjai, bet Džeimsas prirašė pastabą, kad tik Diana atsakinga už jų išsilavinimą. Ji šiai pareigai puikiai tiko.
– Aš išsaugojau jūsų laišką, sere.
– Jūs – tikra ragana!
Jis tvirčiau sugniaužė vadeles ir žirgai neramiai pasimuistė.
– Gal judėkime, – švelniai tarė Diana. Aleksas sukando dantis. – Lauke vėsu, nenorėčiau, kad jūsų žirgai apsirgtų.
Diana susidėjo rankas ant kelių, o grafas paragino žirgus. Ji stengėsi atsispirti norui įsikibti į karietos kraštus, puoštus korintietiškais ornamentais. Galbūt Aleksas Arandeilas jos neapvers. Be to, negalėjo paneigti, kad sėdėdama šalia jo kaip reikiant jaudinosi. Sąžinė jau ir taip ją graužė, kad suabejojo dėl jo ketinimų, kai šis pakvietė važiuoti kartu. Kvietimas buvo labai padorus, o ji atsakė kaip mažvaikė atkreipdama dėmesį į savo luošumą. Pasiteisinti galėjo nebent tuo, kad jis užklupo ją nepasirengusią. Diana netikėtai susidūrė su vyru, kurį anksčiau stebėdavo tik per atstumą, su jėga garsėjančiu atletu. Pakėlusi akis ir pamačiusi jį žemoje dvikinkėje lengvai laikantį dviejų širmių vadeles, prisiminė savo pačios trūkumus. Diana nė neabejojo, kad pamatęs jos netvirtą eigastį, jis pažvelgė į ją su gailesčiu, jei ne su pasibjaurėjimu.
Žinoma, jis nepasakė nieko panašaus, todėl Diana dabar pyko pati ant savęs, kad buvo pernelyg jautri, bet verčiau galvoti apie Megės ir Florencijos ateitį. Ši tema daug saugesnė, bet ginčas su grafu per pirmą jų susitikimą buvo prasta pažinties pradžia. Tiesą sakant, kas jai beliko, jos pareigos buvo labai svarbios, o naujasis Davenporto grafas pasirodė esąs savanaudis neišmanėlis, bet tarp turtingų ir galingų kilmingųjų tokių pasitaikydavo dažnai. Dianos jis nė kiek nenustebino. Ji tik nelaukė, kad naujajam grafui pajus tokią didelę simpatiją. Jis traukė ją stipriai, kone fiziškai. Kai anksčiau Aleksas atvykdavo aplankyti brolio, Diana likdavo pamokų kambaryje ir nusiųsdavo mergaites apačion kartu su aukle. Džeimsas ir Margareta mielai ją kviesdavo į visus šeimos vakarėlius, bet žinojo, kaip ji drovisi savo negalios ir gerbė jos norą nesirodyti svečiams.
Velionis grafas ir jo žmona buvo atsidavę tėvai ir, išskyrus trumpas keliones į kitus Davenporto dvarus, vaikai dienas leisdavo Čentryje. Prieš ketverius metus Diana tapo jų guvernante. Jai buvo ką tik suėję aštuoniolika, bet ji nusprendė, kad nenori būti pristatyta karaliaus dvare. Nekentė vien minties, kad visi stebeilys į ją vakarėliuose, kuriuose teks lankytis, nes ji negali žengti taip grakščiai kaip kitos. Jos tėvams palengvėjo ne tik dėl to, kad sutaupė krūvą pinigų, bet ir neteko patirti gėdos pristatant vargšę luošę.
Su Aleksu ji susipažino Margaretos ir Džeimso vestuvėse, bet jaunas vyras, ką tik įstojęs į Oksfordą, tik pašnairavo į vienuolikmetę brolio nuotakos seserį. Nuo tada Diana stengėsi nesimaišyti jam po kojų, tačiau sekė jo karjerą ir žinojo, kad jis turi madingo, atletiško džentelmeno, kuris vaikosi malonumų, reputaciją. Jis buvo vienas iš tų skandalingųjų Arandeilų ir visiškai nepanėšėjo į gerbiamą vyresnįjį brolį. Dabar, sėdėdama šalia Alekso dvikinkėje, jautė nenuginčijamą šio vyro stotą ir jėgą. Jo pečiai buvo tokie platūs, jog karietai siūbuojant išmaltu keliu Diana nuolat į jį daužėsi. Jis nė nevilkėjo storo apsiausto, kuris būtų dar labiau paryškinęs pečius, tik ploną švarką, be jokios raukšlelės prigludusį prie kūno. Rankos, apmautos minkštutėlės odos pirštinėmis, lengvai valdė kinkinį, elnio odos kelnės ir aukšti batai neslėpė stiprių, ilgų kojų.
Diana pagalvojo, kad nepavadintų šio vyro gražuoliu. Bruožai pernelyg šiurkštūs, nosis pakumpusi, gal nuo kadaise gauto smūgio, aplink kairį antakį ir ant smakro buvo mažų randelių. Šituos, be abejo, gavo dvikovose. Tamsiai rudi
