– paklausė jis. – Negaliu palikti arklių.
– Žinoma, – atsakė ji ir nušoko ant žemės. – Nuveskite juos į arklides, o aš pakviesiu Megę ir Florenciją į svetainę.
Ji manė, kad Aleksas ginčysis ir norės pratęsti pokalbį viduje, bet, jos palengvėjimui, jis nuvažiavo daugiau netaręs nė žodžio, o ji nušlubčiojo prie durų.
Žinios apie naujojo grafo atvykimą ponią Volis pasiekė anksčiau, nei grįžo Diana, taigi jos susitiko koridoriuje. Pamačiusi Dianą moteris sustojo ir plačiai nusišypsojo.
– O, panele Grenšam, nusprendžiau nunešti į svetainę pyragą ir limonado, Finglis nuėjo elio, bet dar negrįžo. Jau žinome, kad ponas Aleksas, tiksliau, lordas Davenportas, yra didelis naminio elio gerbėjas.
– Ačiū, ponia Volis. Nueisiu į viršų pas vaikus.
– Dabar jos su aukle, – kikendama atsakė ūkvedė. – Išgirdusios, kad atvyko grafas, mergaitės jau norėjo lėkti su juo susitikti, bet nusiunčiau jas viršun, kad nusipraustų veidus ir rankas.
Diana šypsodamasi patraukė į antrą aukštą. Rado mergaites paklusniai vykdančias auklės nurodymus.
– Diana, Diana, atvyko dėdė Aleksas! – sušuko Megė skubėdama jos pasitikti.
– Žinau. Kai tik judvi su Florencija pasiruošite, nuvesiu jus į svetainę, – tarė Diana šypsodamasi mergaitei ir galvodama, kokia ji panaši į motiną – šviesių plaukų ir gilių rudų akių. Ar pamačius ją Aleksui palengvės taip pat kaip jai? Timptelėta už sijono prisiminė antrą mažylę. Florencija, kitaip nei Megė, buvo tamsaus gymio, bet tokia pat gyvybinga, iš laimės spindinčiomis pilkomis akimis.
– Ar vis dar galime jį vadinti dėde Aleksu, nors dabar jis grafas?
– Žinoma, – tvirtai pareiškė Megė. – Jis vis dar mano dėdė, todėl ir tu gali jį vadinti dėde Aleksu. Juk niekas nepasikeitė, ar ne, Diana?
Diana tik šyptelėjo, bet lydėdama jas į svetainę baiminosi, kad netrukus daug kas pasikeis.
Joms įėjus naujasis Davenporto grafas jau stovėjo svetainėje viena ranka pasirėmęs į židinio atbrailą ir liūdnai stebeilijo į tuščią židinį. Išgirdus vaikų balsus nuo veido iškart nuslinko debesis, jis nusišypsojo ir klestelėjęs ant sofos parodė mergaitėms sėsti šalia. Jos nubėgo per kambarį ir pasveikino dėdę apkabindamos ir išbučiuodamos skruostus. Diana iš lėto žengė į priekį apstulbusi, kaip greitai iš valdovo Aleksas virto draugu, artimu dėde. Mergaitės susėdo jam iš šonų ir ėmė čiauškėti viena per kitą. Ji nugirdo, kaip Megė paklausė, kodėl dėdė taip ilgai jų neaplankė.
– Turėjau krūvą reikalų, – tarė jis. – Bet taip ilgai jūsų neaplankydamas pasielgiau labai negražiai ir meldžiu man atleisti.
– Diana sakė, kad būsi užsiėmęs, – atsakė Florencija. – Ir sakė, kad tau labai liūdna, nes tėtis Davenportas buvo tavo brolis.
– Ar verkei? – paklausė Megė. – Kai mums pasakė, kad mama ir tėtis nuskendo, mudvi su Florencija ilgai verkėme. Diana irgi.
– Ne, neverkiau, – niūriai atsakė Aleksas. – Bet didžiai sielvartavau.
– Diana mus apkabino ir paguodė, – tarė Megė. – Gaila, kad tavęs čia nebuvo, dėde Aleksai, nes būtų apkabinusi ir tave.
Diana užsikosėjo tramdydama juoką ir nusisuko, nes iš gėdos nukaito skruostai. Galbūt naujasis grafas atrodė savanaudis ir nejautrus, bet laiku pakeitė kalbą.
– Kodėl mums neparagavus to skanaus ponios Volis pyrago, – pareiškė jis. – Galbūt kuri nors iš jūsų, panelės, atpjaus man gabalėlį?
Atsipeikėjusi Diana nuėjo prie stalo ir padėjo mergaitėms įpilti gėrimų. Gerai, kad džentelmenas nerodė noro ginčytis prie mergaičių. Ji patenkinta tylėjo, kol jos pasakojo, kaip leidžia dienas ir ko naujo išmoko. Mergaitės buvo protingos ir noru mokytis neatsiliko nuo Dianos pašaukimo mokyti. Visiems atsigaivinus Megė ir Florencija panoro nusivesti grafą viršun į pamokų kambarį parodyti savo darbų. Diana su malonumu liko apačioje. Kol jis maloniai leis laiką su globotinėmis, ji pasiuvinės pusryčių kambaryje ir palauks, kol jie grįš.
Po kurio laiko lordas Davenportas grįžo vienas. Diana neištvėrė jo nepaerzinusi.
– Ar mergaitės jus jau išsekino? – paklausė ji.
– Tikrai ne, bet auklė joms priminė, kad arklidėse jų laukia Džudas ir jojimo pamoka. Netgi aš negaliu varžytis su tokiomis pramogomis.
– O taip, jos dievina savo ponius, o Džudas yra patikimas mokytojas ir akylai jas prižiūri.
– Esu tuo tikras. Jis labai atsidavęs šeimai, pats užsodino mane ant pirmojo ponio.
Gera grafo nuotaika Dianai priminė ankstesnį pokalbį.
– Matote, kokie mes čia laimingi, milorde.
Alekso veidas akimirksniu apsiniaukė.
– Gal būtumėte laimingos ir kitur.
– Gal kada nors, bet ne dabar, – atsakė Diana. Kai jis stovėjo, sėdėdama jautėsi silpnesnė, tad padėjo siuvinį į šalį ir pakilo. – Dieną jos laikosi neblogai, bet naktį prastai miega. Nuo tada, kai gavome žinių apie laivo sudužimą, sapnuoja košmarus. Čentris – jų namai; joms čia patinka, čia viskas pažįstama. Būtų žiauru dabar jas iš čia išsiųsti.
– Pasidomėjau labai geromis mokyklomis, kur jos galėtų bendrauti su savo amžiaus ir luomo vaikais.
– Tai jos gali daryti ir čia, – atrėmė Diana. – Jos turi draugų tarp kelių vietinių šeimų. Be to, visi tarnai mielai jas prižiūri. Čia joms nieko netrūksta.
– Bet galbūt joms reikėtų platesnio išsilavinimo. Mokykloje jos turėtų kiekvieno dalyko mokytojus.
– Galbūt, bet geriausi mokytojai dirba Londone. Gyvendamos čia galime visus juos pasiekti. Daug galima išmokti ir lankantis pačiame mieste, taigi, patikinu, kad jų išsilavinimui nieko netrūksta.
Aleksui tai nepatiko. Jis buvo nepratęs, kad jam prieštarautų.
– Tai sakote, kad galite išmokyti mergaites visko, ko reikia? – griežtai paklausė jis.
– Taip, sakau. Mes niekur nesikraustysime, milorde. Megė ir Florencija liks čia.
Jos balsas skambėjo ramiai ir užtikrintai. Aleksas nebuvo tam pasiruošęs. Negi ji mano galinti jam nepaklusti?
– Lažinamės, kad iškraustysiu jus iš čia iki vasaros pabaigos? – paklausė šilkiniu balsu.
Diana niekinamai kilstelėjo smailų smakriuką.
– Nesilažinsiu dėl to, kas ir taip aišku – jūs to nepadarysite. Nebent griebtumėtės jėgos.
Žvelgdamas į ramias Dianos akis, Aleksas
