kad jis garsėja kaip madingas ir sportiškas vyriškis. Žiūrint į raumeningas šlaunis, plačius pečius, didelę krūtinę ir plokščią pilvą, kurį išryškino prigludusi liemenė, buvo nesunku tuo patikėti.
Padavusi mergaitėms stiklines įsipylė limonado sau ir patraukė prie patiesalo sunkiai šlubuodama trumpesne kaire koja. Ji šlubavo ne taip smarkiai, kad turėtų atsisakyti aktyvių žaidimų. Vaikystėje ji žaidė su seserimi ir pusseserėmis, bet atsidūrusi šalia svetimų žmonių negalėdavo pamiršti negalios. Nepajėgdavo žingsniuoti lengvai ir elegantiškai, kaip reikalaujama iš jaunų merginų. Kaskart, kai Diana įšlubčiodavo į kambarį, motina užversdavo akis.
Seseriai pasiūlius tapti mažosios ledi Margaretos ir panelės Florencijos guvernante, Diana noriai sutiko. Kalboms apie pristatymą karališkajame dvare ir Londono sezoną nutilus, Diana pastebėjo, kad motinai gerokai palengvėjo. Jai būtų buvę gėda pristatyti luošą dukterį visuomenei.
– Atrodote labai rimta, panele Grenšam, – grafo balsas nutraukė jos mintis. – Ar pasakiau ką ne taip?
– Ne, visai ne, – tarė stumdama šalin nemalonius prisiminimus. – Klausėte, kaip leidžiame dienas. Kasdien keliamės pusę aštuonių ir po pusryčių sėdame prie pamokų. Po pietų mokomės toliau arba, jeigu oras geras, einame į lauką pasivaikščioti arba pažaisti. Mūsų dienos kupinos veiklos, mergaitės mokosi skambinti klavesinu bei kitų dalykų, būtinų jaunoms merginoms – siūti, dainuoti ir šokti, nors manau, kad jos tam dar turės daugybę laiko.
– Dėl jūsų kaip guvernantės gebėjimų neturiu jokių abejonių, panele Grenšam.
Diana matė, kad Megei su Florencija atsibodo sėdėti ir jos vėl žaidžia badmintoną. Dabar niekas jų negirdės.
– Tikrai? – paklausė ji. – Vakar sakėte, kad darbą gavau tik todėl, kad esu vargšė giminaitė.
Ir luošė.
Pastarųjų žodžių Diana nepasakė garsiai, bet ir taip buvo aišku.
– Ir prašau man už tai atleisti, – tarė Aleksas atsisėsdamas tiesiau. – O kodėl jūs sutikote užimti šias pareigas?
– Man pačiai visada patiko mokytis, – atsakė vengdama jo žvilgsnio. – Be to, kaip Megės teta, žinojau, kad būsiu geresnė už bet kokią guvernantę, – paaiškino skubėdama užpildyti tylą. – Juk žinote, kaip Džonas ir Margareta mėgo keliauti. Be to, jiems reikėjo dalyvauti įvairiuose vakarėliuose ir susitikimuose. Kol tėvų nebūdavo namie, mergaitės galėjo leisti laiką gerai pažįstamoje aplinkoje su manimi, – Diana timptelėjo sijoną. – Be to, atėjus žiniai, kad Džonas ir Margareta nuskendo, galėjau jas paguosti.
Aleksas pastebėjo, kaip jos akis aptemdė skausmas. Jis buvo ne vienintelis, kuris neteko brolio laivui atsitrenkus į Ispanijos krantų uolas.
– O kas paguodė jus, Diana?
Nežinia, ar ji suvirpėjo, ar tik papurtė galvą, bet nieko neatsakė.
– Verčiau jau eikime vidun, – tarė pašokusi ant kojų ir suglostė sijoną. – Mege, Florencija, paimkit raketes, reikia jas parnešti. Finglis atsiųs ką nors paimti pakloto ir padėklo. Milorde, pasiimkit mergaites ir eikit, aš netrukus jus pasivysiu.
Aleksas nieko neatsakė, bet vesdamas vaikus namo įtarė, kad Diana nenorėjo, kad jis matytų ją šlubčiojant.
Pamokų kambarys buvo antrame aukšte kaip ir jo vaikystėje, bet visiškai kitoks. Nebetamsus ir nebešaltas. Baltai dažytos sienos nukabinėtos piešiniais. Dauguma jų akivaizdžiai piešti vaikų. Mergaitės nunešė raketes prie spintelės kampe, o jis nuėjo atidaryti durelių. Pasilenkus jo akys užkliuvo už vieno daikto ir jis juokdamasis ištraukė nedidelę kriketo lazdą.
– Prisimenu šitą, – tarė. – Ją padarė senasis Vilširas, dvaro dailidė. – Aleksas nusišypsojo Megei. – Mudu su tavo tėčiu dažnai su ja žaisdavom.
– Mes naudojam ją ir dabar, dėde Aleksai, – priėjusi tarė Florencija. – Diana išmokė mus žaisti.
– Na, – plačiai išsišiepė Aleksas. – Tai turėsite man parodyti, ką mokate.
– Gal kitą dieną, – įsikišo Diana įėjusi į kambarį. – Šią popietę mūsų laukia pamokos.
– Tada, jums leidus, prie jūsų prisidėsiu!
Jei kas nors būtų pasakęs Aleksui, kad jis smagiai praleis dieną su dviem aštuonerių metų mergaitėmis valgydamas duoną su sviestu pamokų kambaryje, klausydamasis, kaip jos skaito, ir kartu žaisdamas domino ir šiaudeliais, būtų tik nusijuokęs, bet auklei atėjus pasiimti Megės ir Florencijos vakarieniauti, nustebo pamatęs, kad jau beveik penkios. Diena buvo nepaprasta ir Diana neabejotinai prie to prisidėjo. Ji buvo įdomi pašnekovė ir labai didžiavosi savo mokinėmis. Aleksas išsiskyrė su mergaitėmis nusiminęs ne ką mažiau nei jos, kad nespėjo išmėginti senosios kriketo lazdos, ir pažadėjo būtinai pažaisti kitą kartą.
– Ačiū, – tarė Diana lydėdama jį laiptais. – Labai malonu iš jūsų pusės, kad paskyrėte visą dieną Megei ir Florencijai.
– Malonu? – atsakė nustebęs. – Niekas nevadina manęs maloniu, panele Grenšam! Man buvo tiesiog smagu. Antraip nebūčiau šitiek užsibuvęs. Mergaitės labai mielos, bet nenorėčiau užsiimti su jomis kiekvieną dieną taip kaip jūs. Ar kada nors randate laiko sau?
– Žinoma, dabar vaikais rūpinasi auklė, taigi, esu laisva iki aštuonių. Tada eisiu palinkėti joms labos nakties. – Jiems nusileidus į holą Diana sustojo. – Gal, kol lauksite karietos, norėtumėte užeiti į svetainę, milorde?
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
