seseriai tai buvo labai gera santuoka, – metė jis. – Mano brolis paėmė ją nepaisydamas menko kraičio. Manau, kad ir jus priglaudė tik iš geros širdies.
Tai buvo niekingas smūgis, nevertas džentelmeno, ir Aleksas pasigailėjo savo žodžių vos juos ištaręs, bet, jo nuostabai, Diana nesutriko. Ji tik atsistojo ir perliejo jį piktu žvilgsniu.
– Jis mane pasikvietė, nes esu puiki guvernantė!
Aleksas nejučiomis ja žavėjosi. Mažutė, smulkutė, tiesą sakant, vos jam iki peties, bet nebijo ryžtingai sutikti jo ledinio žvilgsnio. Prabilus Dianos akys netgi šelmiškai blykstelėjo.
– Margareta buvo gražesnė, bet galvą aš turiu.
Jis nusijuokė.
– Puiku, panele Grenšam, sutarkime – bent trumpam! – kad esate tinkama guvernantė Megei ir Florencijai, tačiau turite suprasti, kad šie namai joms netinkami. Čia tik vieni laiptai, o namas toks mažas, kad kiekvieną kartą išėjusios iš pamokų kambario jos maišysis po kojomis mano svečiams. Taip negalima. Mergaitės turi kraustytis. Galite rinktis bet kurį kitą mano dvarą.
– Nenoriu jokio kito dvaro.
Aleksas ilgai ir įdėmiai į ją žiūrėjo. Dauguma žmonių nuo tokio žvilgsnio susigūždavo, bet ši panelė lyg niekur nieko tarė:
– Jeigu ir toliau spirsitės, tai nieko nepadės, sere.
Jam vėl sukilo pyktis. Ji vis tiek jam priešgyniauja?
– Nepatariu su manimi kovoti, panele Grenšam.
– Aš ir nenoriu su jumis kovoti, lorde Davenportai, bet nesiruošiu kraustyti vaikų. Be to, turiu jūsų laišką, tad negalite manęs priversti, – pridūrė tyčia jį provokuodama. – Nebent norite kovoti su manimi teisme.
Kai Aleksas išvažiavo iš Čentrio, pavasario diena jau ėjo į pabaigą, dangus buvo giedras, oras – vėsus. Nepasiekęs savo, jis buvo prastos nuotaikos. Kaip jaunesnysis grafo sūnus, pasižymintis guviu protu ir atletišku sudėjimu, Aleksas buvo pratęs nugalėti visur ir visada. Jo senelis prekiavio su Indijos kolonijomis ir paliko jam nemažai pinigų, kurie baigus Oksfordą suteikė laisvę daryti, ką nori. Taigi, į miestą jis atvyko turėdamas puikių ryšių, aukštą kilmę ir daug pinigų – visko, ko reikia, kad visi šoktų pagal jo dūdelę. Aleksas nebuvo pratęs pralaimėti ir dabar jautėsi labai nepatenkintas.
Jis nesunkiai būtų galėjęs nusipirkti kitą dvarą netoli Londono ir palikti Dianą su vaikais Čentryje. Pats suprato, kad taip būtų protingiausia, bet kai reikalas pakrypdavo prie Dianos Grenšam, jį apleisdavo šaltas protas. Jos prieštaravimai žadino karingą jo dvasią, kuri norėjo iškviesti ją į kovą. Aleksas nemėgo pralaimėti ir tikrai nepasiduos smulkutei mergaitei rudeninių lapų spalvos plaukais.
~2~
Kai įvažiavo į miestą, Aleksas vis dar galvojo apie pralaimėjimą, žinojimas, kad pažadėjo apsilankyti Almake1, nuotaikos irgi nepraskaidrino. Hano markizė našlė parašė, kad nori pristatyti aukštuomenei savo jauną draugę ir prašė jo paramos. Ledi Han buvo jo protetė ir viena iš nedaugelio Arandeilų giminaičių, kurie jo nespaudė greičiau vesti. Be to, ji jam visai patiko, taigi, sutiko užsukti. Savo žodžio jis nelaužys, net jei teks įžengti į piršlybų centrą.
Pavakarieniavęs vienumoje Aleksas greitai paėjėjo iki Karaliaus gatvės, kur jo laukė misija. Panelė Elena Tatam buvo jauna gražuolė, tad nebuvo jokio vargo mažumėlę su ja pabūti, o tada jis spruko norėdamas palepinti save apsilankymu vienuose namuose Pikadilio gatvėje, kur jo laukė tinkamesnė draugija.
Tie namai priklausė ledi Fransis Betsford, našlei ir jauniausiajai neturtingo pero dukteriai. Nors visi pripažino, kad ji – gražuolė, į vyrus gavo tik paprastą baronetą. Šiaip ar taip, praėjus metams po vestuvių jis mirė ir paliko našlei neblogą išlaikymą. Pastaruosius penkerius metus mieste ji gyveno labai stilingai. Buvo laukiama visose draugijose, išskyrus pačią aukštuomenės grietinėlę. Kitos ledi ją pakentė, o jų vyrai dėl jos varžėsi. Anksčiau ledi Fransis vardas buvo siejamas su keliomis iškiliomis asmenybėmis, bet pastaruoju metu ji buvo suporuota su naujuoju Davenporto grafu.
Aleksas ir Fransis buvo pažįstami labai seniai. Kai jis pirmą kartą atvyko į miestą, tarp jų užsimezgė trumpas romanas, todėl dabar, jam grįžus, ji nekantravo vėl nusitempti jį į lovą. Aleksas puikiai suprato, kad Fransis susidomėjimą paskatino jo naujas titulas, bet tai jo per daug nejaudino. Jis žinojo, kokiame pasaulyje gyvena, ir į daug ką žiūrėjo ciniškai. Ledi Fransis norėjo būti grafienė – kodėl gi ne. Ji buvo kilminga, graži, protinga ir ne naivuolė, kuri jam pabostų per kelias savaites. Žengdamas į jos sausakimšą svetainę, Aleksas galvojo, kad tai didelis privalumas. Jis žiūrėjo, kaip ji stovi palinkusi prie sero Sidnio Danfordo peties ir patarinėja, kokią kortą mesti. Šią akimirką Aleksas labai aiškiai pajuto, kad jam nė motais, jeigu jai patinka ir kiti džentelmenai. Tai irgi privalumas. Jų sandoris bus pagrįstas protu, o ne jausmais, kurie tik trukdytų.
Aukštas, elegantiškas vyras, apsivilkęs puikiu švarku ir kelnėmis, atsiskyrė nuo minios ir pasveikino Aleksą grakščiu mostu.
– Na, Aleksai, ar vasaros vakarėliui Čentryje jau viskas paruošta?
– Bijau, kad ne, Gervazai.
– Gaila, – atsakė Volertonas purtydamas galvą. – Ledi Fransis labai nusimins.
– Nieko nepadarysi… – nutęsė Aleksas prisiartinus pačiai ledi. Ji išskėtė rankas ir plačiai nusišypsojo paryškintomis lūpomis.
– Milorde, jau nesitikėjau, kad atvyksite.
Jis pabučiavo jai pirštus.
– Sakiau, kad galiu vėluoti, Fransis.
Ji tyliai nusijuokė ir įsikibo jam į parankę.
– Taip, sakėte. Eime, prisidėkite prie mūsų. Ką žaisite? Ombrė? Prekybą? O gal dviese suloškime piketą?
Aleksas pažvelgė į jos gražų, besišypsantį veidelį. Po atkaklaus Dianos Grenšam pasipriešinimo jo planams kviečiantis žydrų akių žvilgsnis buvo kaip eliksyras jo įžeistai savimeilei. Kas gali būti geriau nei valandėlė ar dvi malonioje draugijoje? Gal pagaliau pamirš nesmagų apsilankymą Čentryje.
– Piketą, – nusprendė jis.
Ji išsišiepė dar plačiau, žengė artyn ir sušnabždėjo jam į ausį:
– O vėliau?
Jos pilnos krūtys beveik lietėsi prie jo liemenės. Aleksą apgaubė saldžių, svaiginančių kvepalų aromato debesėlis. Ji buvo moteriškų formų, graži ir mokėjo patenkinti vyrą. Kvietimas buvo labai viliojantis, bet šį vakarą jis negalėjo nustygti vietoje ir nenorėjo įsipareigoti. Aleksas pasistengė nuginti nemalonias mintis šalin. Galbūt po valandos ar dviejų galvos kitaip.
– Pradėkime nuo piketo, o toliau – bus matyti, – nusišypsojo jis.
Alekso nerimo neišsklaidė net ledi Fransis kerai. Netrukus po vidurnakčio jis grįžo į išsinuomotus namus Pusmėnulio
Populiarus to meto aukštuomenės klubas. Vienas pirmųjų, kuriame galėjo lankytis ir vyrai, ir moterys (čia ir toliau – vert. pastabos).
