būtų buvęs atsargesnis, būtų baigęs lošti prieš dvi valandas. Kiti lošėjai būtų galėję oriai pasitraukti nuo stalo, išsaugoję savigarbą ir bent dalį pinigų. Bet Arčeris nebūtų turėjęs galimybės išgelbėti to arklio. – Pasprukai per plauką.
Nolanas tik plačiai nusišypsojo, atrodė visiškai nepaveiktas draugo priekaištų.
– Kalbant apie laiką, kaip manai, ar Havilandas jau dokuose? – Jie buvo susitarę šįryt prie laivo susitikti su dviem draugais ir kartu pradėti kelionę po Europą. – Lažinuosi iš penkių svarų, kad Havilandas jau ten.
Arčeris nusijuokė.
– Tokiu laiku jo ten nebus. Viską sukrovė vakar vakare. Nėra nieko, dėl ko jis turėtų atvykti anksčiau. Be to, jis turi iš lovos ištempti apgailėtiną Brenano pasturgalį. Tai tikrai kliudys jiems pasirodyti laiku. – Jis ir Havilandas pažįstami nuo Itono laikų. Havilandas buvo gerai žinomas dėl punktualumo, bet jis tikrai neatvyks anksčiau, o Brenanas visada vėluodavo.
– Tai bus lengviausiai mano kada nors uždirbti penki svarai. – Nolanas dar kažką sakė, bet Arčeris patogiai atsirėmė, užmerkė akis ir jo nebesiklausė. Norėjo akimirkos ramybės. Reikalai su piktais vežikais, gelbėjamais arkliais ir įtūžusiais lošėjais nepraėjo be pasekmių. Be to, jau buvo vėlu. Nolanas turėjo gebėjimų išsunkti žmones. Peštynių provokavimas prieš pat išvykimą, Arčerio nuomone, nebuvo pats geriausias būdas palinkėti sau bon voyage1.
Tačiau, nesvarbu, pritarė Nolano pasirinkimams ar ne, Arčerio darbas buvo saugoti ir pridengti Nolaną, kaip kad Havilando darbas buvo prižiūrėti Brenaną. Prieš daugelį metų mokykloje jis ir Havilandas, kai tik tapo akivaizdu, kad Nolanas ir Brenanas patys nesugeba savarankiškai ir protingai elgtis, pasidalijo draugystės nulemtomis pareigomis.
Tais laikais tai, kas negalėjo būti suvaldyta, turėjo būti apsaugota. Šiomis dienomis Nolanui visai neblogai sekėsi apsiginti. Jaunuoliui ne tiek reikėjo apsaugos, kiek, kaip būtų galima tai pavadinti, paramos. Taip sakytų džentelmenas. Dar tai būtum galėjęs apibūdinti kaip poreikį turėti sekundantą.
Tokiu metu kaip šis rytas Arčeris iš naujo įvertindavo žirgus. Juos suprato, net mieliau su jais bendraudavo. Būtent žirgai, be ilgalaikės draugystės su kitais vyrais, buvo galutinis, nors ne vienintelis, akstinas išvykti iš Niumarketo. Galbūt Europoje jo laukė naujos veislės, kurių atstovių galėtų atsiųsti savo šeimos eržilui.
Tėvas įpareigojo Arčerį nupirkti perspektyvių kandidatų ir davė tam visišką veiksmų laisvę. Tačiau Arčeris žinojo, ką visa tai reiškia. Taip jo tėvas atsiprašydavo. O atsiprašinėti naudojantis pinigais jis buvo tikras meistras. Tai padaryti buvo lengva, jei šlamančiųjų turėjai daug, o jo tėvas, grafas, valdė tikras pinigų krūvas, net, galima sakyti, kalnus. Grafas niekada nė nesusimąstė, kad šeimai iš jo reikėjo daugiau negu pinigų ar to, ką už juos galima nupirkti. Galų gale vyras to net nesuprato, o Arčeriui iki kaulų smegenų atsibodo tėvo uždarumas ir šaltumas. Tad vaikinas patraukė ieškoti šiltesnių kraštų, šiltesnių šeimų: savo mamos giminaičių Sienoje.
Arčeris dar niekada taip nesidžiaugė tuo, kad yra antras sūnus.
Brolis buvo įpėdinis. Jam, kaip vyriausiajam, priklausė dvarai, o Arčeriui buvo paliktos arklidės, lenktynių trasa, ir tai buvo parankus pabėgimo būdas, kai praėjusį rudenį Havilandas pasiūlė vykti į kelionę po Europą. Galės dalyvauti Palio žirgų lenktynėse Sienoje, kurios buvo viena seniausių ir žinomiausių miesto tradicijų, rengiamų per rugpjūčio karščius. Galės susitikti su mamos šeima, kuri, kaip ir jis pats, vertėsi žirgų veisimu. Tie žmonės, kurių niekada nebuvo sutikęs, tik visą vaikystę girdėjo apie juos iš laiškų, labiausiai jį ir traukė; jo dėdė Džakomas, veisėjas, kurio žinomi ir vertinami žirgai laimėjo šias lenktynes daug daugiau kartų nei bet kas kitas, galimybė būti kažko didaus dalimi, proga išpildyti pažadą, kurį davė mirštančiai motinai. Viskas, kas Arčeriui liko – tai mamos svajonės ir jo pažadai.
Karietoje pasigirdo šnaresys – Nolanas palinko prie langelio.
– Nemanau, kad jis mus seka, tik ne su petyje styrančiu peiliu, – užmerkęs akis sumurmėjo Arčeris. Jis girdėjo, kaip šiek tiek nusiraminęs Nolanas vėl atsirėmė į sėdynės atlošą. Nors ne visiškai ramus, – mintyse pasitaisė Arčeris. Juto, kaip Nolanas įdėmiai žvelgia įsmeigęs tas pilkas akis jam į veidą, tarsi bandydamas nugalėti stebėjimo varžybose. Jis tikrai neatmerks akių, jokiu būdu, ne, nė neketina… Arčeris plačiai atsimerkė. Negalėjo to pakęsti.
– Ką?
Nolanas sėdėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės, o veide spindėjo plati šypsena.
– Arčeri, kodėl mus seka arklys?
– Arklys? – Dabar jau Arčeris pasislinko ir pažiūrėjo pro langą. Prisimerkęs įdėmiai pažvelgė, tada žvilgtelėjo į Nolaną ir vėl nukreipė žvilgsnį į langelį. Negali būti. Bet akivaizdaus dalyko nepaneigsi – išgelbėtasis Klivlando bėris lengva ristele sekė karietą. Tiesiai už jų, tarsi žinotų, kad Arčeris sėdi karietoje.
– Na, aš, galima sakyti, šįryt, kol tu lošei prie kortų stalo, jį išgelbėjau, – paaiškino Arčeris. Ką darys su žirgu dokuose? Juk negali gabentis jo kartu į Prancūziją. Kam vargšui gyvuliui kankintis keliantis per kanalą ar žingsniuoti visą kelią nuo Kalė iki Paryžiaus. Jam reikia gero ėdesio ir poilsio. Žinoma, žirgo pastangos sujaudino. Nolanas gal ir juoktųsi iš to, kad žirgai gali bendrauti su savo šeimininkais ir tai iš tikrųjų daro, tačiau Arčeris matė per daug pavyzdžių, kad tuo netikėtų. Žirgai – labai ištikimi gyvūnai. Jie atiduotų gyvybę už žmones, kuriuos myli.
Karieta pasuko link dokų ir žirgas taip pat prisiderindamas sulėtino žingsnį. Arčeris iššoko iš karietos, kai tik ši sustojo. Žirgas vis dar buvo su virvinėmis kamanomis, bet, laimei, tarp kanopų pavojingai nesipainiojo ilgos vadelės. Arčeris ištiesė ranką ir ėmė lėtai artintis prie žirgo.
– Ramiai, vaikine. – Gyvulys garsiai pūtė orą pro šnerves. Buvo matyti, kad toks bėgimas jį išvargino. Toks žirgas kaip šis turėtų nubėgti mylių mylias, tačiau prastas ėdesys ir sunkus darbas sumažino įgimtą ištvermę. Vis dėlto vargai nepaveikė žirgo gebėjimo atpažinti gerą žmogų. Žirgas kantriai stovėjo, leido Arčeriui uždėti vieną ranką ant jo ilgo snukio, o kitą – ant kaklo.
Arčeris paglostė prakaito išpiltą kailį ir ėmė kalbėti tyliu raminamu balsu:
– Turiu tau gerus namus. Kai pailsėsi, arklininkas iš viešbučio nugabens kur reikia. Ten daug žalių pievų. Galėsi bėgioti visą dieną ir ėsti sultingą žolę.
– Arči, jis tavęs nesupranta, – sukikeno Nolanas ir atsistojo prie žirgo iš kitos pusės. – Nors jis tikrai tvirtas padaras, jei sugebėjo taip tave sekti. Ir protingas. To negali negerbti.
Ir tuo nesistebėti. Arčeris priglaudė kaktą žirgui prie kaklo. Žmonės išvykdavo tik tada, kai nebelikdavo priežasties likti. Tai Arčeris žinojo turbūt geriau nei kas kitas. Dėl mamos jis liko Anglijoje, iš kurios turbūt būtų išvykęs jau prieš daugelį metų. Dabar mamos nebėra, kaip nebėra ir priežasties likti. Ar žirgai tuo skyrėsi nuo žmonių?
Arčeris nusivedė žirgą prie samdytos karietos galo ir pririšo. Davė nurodymus
Gera kelionė (pranc.) (čia ir toliau – vertėjos pastabos).
