tai padarysi? – už gryną pinigą priėmusi Elizabetės žodžius Kontesina svarstydama suraukė antakius. – Tai neįmanoma, nebent įsitaisytum meilužį, – tardama šiuos žodžius Kontesina paraudo. Tai turbūt buvo pats skandalingiausias, jos supratimu, galimas variantas, mintis, kurią pagimdė netyčia nugirsti pokalbiai, kai jos mama ir kitos contrada moterys susirinkusios dalydavosi paskalomis.
Elizabetė klastingai nusišypsojo pusseserei.
– Būtent! Kokia tobula mintis. – Meilužio susiradimas tikrai sukeltų norimą skandalą, tačiau kandidatų į sąrašas buvo siaubingai trumpas. Ji žvilgsniu perbėgo aikštę sustodama ties contrada vyrais ir iš karto juos atmesdama. – Fabricijus per senas, manau, man labiau patiktų jaunesnis, turintis daugiau ištvermės. Albertas jaunas, bet nuo jo nuolat dvokia česnaku. – Elizabetė suraukė nosį.
– Ne! – Kontesina dabar atrodė tikrai sukrėsta. – Tik norėjau tave paerzinti, parodyti, kaip tai neįmanoma.
– Kaip kas neįmanoma? – prie jų netikėtai iš šono priartėjo Kontesinos brolis Džulijanas ir ranka apglėbė sesers pečius. Buvo patrauklus ir pašėlęs, nuolat pasinėręs į kokį nors aistringą romaną, bet vyrų gyvenimas kitoks. Niekas jo nepasmerktų už tokį palaidą elgesį.
– Išvengti jos sužadėtuvių, – tarė Kontesina.
Elizabetė priėjo prie Džulijano iš kitos pusės, įsikibo jam į parankę ir išdykėliškai tarė:
– Kontesina pasiūlė man įsitaisyti meilužį.
– Tikrai ne! – Kontesina tirštai nuraudo.
Džulijano akyse taip pat įsižiebė išdykėliškos kibirkštėlės.
– A, paskutinis pasispardymas prieš užsidedant pančius? Našlė taip gali padaryti, bet ne ta, kuri susižadėjusi su kitu. – Džulijanas akimirką pagalvojo. Elizabetė matė, kaip jos nutrūktgalvis pusbrolis mintyse svarsto galimus variantus. – Tai galėtų pavykti, jei būtum diskretiška ir tavo pasirinktas vyras nebūtų priešas. – Tai reiškė jokių vyrų iš Akvilos ar Torės, jos būsimojo vyro apylinkės priešų.
Kontesina karštligiškai žvalgėsi nuo vieno į kitą laukdama, kol galiausiai jie prisipažins juokavę.
– Baikit!
Tačiau Elizabetė neketino sustoti. Kodėl neįsitaisius meilužio? Galbūt tik vienai nakčiai? Juk nebūtina kelti viešo skandalo, pakaks suteikti sau trumpą malonumą. Ji to nusipelnė ir jau taip seniai yra vieniša. Nors jos santuoka ir nebuvo itin aistringa, tačiau jai vis tiek trūko Lorenso. Kas blogo tame, kad nori praleisti vieną naktį stipraus, patrauklaus vyro glėbyje? Rasti jame šiek tiek paguodos ir šiek tiek malonumo? Niekas net neturi sužinoti, nebent ji pati norės papasakoti.
– Tai kas jis bus, Elizabete? – žaismingas Džulijano spaudimas tik pakurstė merginos beprotybę. Taip ir padarys, jei tik atsiras tinkamas vyras. Juk turi būti bent vienas…
Elizabetė pažvelgė į aikštę, arkos, žymėjusios jų contrada ribas, pusėn. Jai užėmė kvapą. Tarsi visi šventieji būtų susimokę ir jai po nosimi pakišę pagundą ir skandalo įsikūnijimą. Pro arką įžengė vyras. Jau vien dėl ūgio jis išsiskirtų bet kokioje minioje – dar pridėk tuos plačius pečius, ir vaizdas taps tikrai įspūdingas. Viešpatie, kokie jie platūs, o koks veidas! Net iš tolo ryškūs bruožai – kampai ir linijos – įspūdingai kontrastavo su tamsiai rudais vešliais plaukais. Jie buvo ilgesni nei daugelio čia esančių vyrų, siekė pečius ir netvarkingai krito virš dešiniojo antakio. Elizabetė pakreipė galvą ir žaismingai pažvelgė į Džulijaną. Šis vyras nebuvo varžovas iš priešiškos contrada, jis atrodė dar pavojingesnis, nepažįstamasis, neaiškios kilmės ir iš nežinomos šeimos. Tačiau Elizabetės tai negąsdino, priešingai, kėlė jaudulį ir privertė apsispręsti, kad šis vyras yra toks, kokio ji ieško.
Ar rizikuoti? Net jai tai bus drąsus žingsnis, bet būtent tam ir skirta ši naktis. Visų miestiečių nuotaika buvo pakili. Pirmosios vasaros Palio jau pasibaigusios, jos dėdė laimėjo pergalę, o jo dėmesį jau užvaldė rugpjūtį vyksiančios Palio. Šįvakar žmonės susirinko švęsti braškių derliaus šventės La Sagra del Fragole. Elizabetė neabejojo, kad ji bus ne vienintelis žmogus, apsvaigintas vasaros vakaro magijos. Priėmusi sprendimą Elizabetė pranešė savo sprendimą.
– Jis. – Ji įdėmiai tyrinėjo atvykėlį. – Renkuosi jį. – Tikrai jį. Tačiau ji buvo ne vienintelė, vertinusi nepažįstamąjį. Elizabetė pastebėjo, kad daugelio moterų žvilgsniai ir dėmesys nukrypo ta pačia kryptimi. Taip, jis buvo toks vyras, kuris bet kur patrauks moterų dėmesį. Svarbiausias klausimas tas, ar ji spės iki jo prisikasti pirma. Turi nedelsti. Senjora Bernardi buvo arčiau ir jau pasuko prie nepažįstamojo.
Elizabetė ištiesė pečius ir timptelėjo suknelės iškirptę žemyn leisdama putlioms krūtims dar labiau iškilti virš nėriniuoto korsažo, kas Kontesinai sukėlė didelį susirūpinimą. Neketino prieiti pirma, tačiau turėjo kaip nors pranešti atvykėliui apie savo ketinimus, įtikinti jį, kad verta jos laukti. Elizabetė nusišypsojo Džulijanui nugalėtojos šypsena ir siūbuodama klubais bei iškelta galva pasuko per aikštę.
~3~
Mergina buvo iš tų moterų, dėl kurių vyrai pereidavo sales arba, šiuo atveju, aikštes, ir ji ėjo tiesiai prie jo. Arčeris negalėjo sakyti, kad nematė jos artėjančios. Kaip galima nematyti tokios moters; tos žvilgančios juodos garbanos, krintančios jos nugara, migdolų formos akys, šiek tiek kilstelėtos ties kampučiais, tarsi visą laiką būtų pasirengusios išdaigoms ir slėptų paslaptis; suknelė, pabrėžusi tobulą moterišką kūną. Balti apatinuko nėriniai gundomai kyšojo virš šviesiai žalios spalvos suknelės korsažo, pakėlusio krūtis ir pabrėžusio liekną liemenį, o platėjantis siluetas paryškino geidulingai siūbuojančius klubus. Šypsena moters lūpose leido spėti, kad tai daroma sąmoningai. Ji tiksliai žinojo, ką daro ir ko nori. Ir šią akimirką jos taikinys – Arčeris.
Arčerį užplūdo medžioklės jaudulys. Gyvos akys įdėmiai žvelgė į jį ir jis neatitraukė akių nuo jos, žvilgsniu perduodamas nebylią žinią: kvietimas priimtas. Akies krašteliu matė, kaip atsitraukia kitos moterys, kurių susidomėjimą ir pastangas nuslopino šios moters pasirodymas. Ji užklupo savo auką, bet jei ketino jį sumedžioti, jos laukė staigmena. Kaip bet koks savo vertę žinantis eržilas Arčeris niekada nesileisdavo valdomas moters.
Ji ištiesė ranką ir visas jos dėmesys buvo skirtas vien jam.
– Pašok su manimi. – Tai buvo ne klausimas – tam ji atrodė per daug drąsi, bet kvietimas, ir Arčeris jį priims. Vyras paėmė ją už rankos. Ir čia nepažįstamosios viršenybė baigsis. Arčeris iš patirties žinojo, kad drąsiai moteriai reikia drąsaus vyro, ir jis galėjo toks būti. Būti eržilu šitai flirtuojančiai ir erzinančiai kumelei.
Neatitraukdamas žvilgsnio nuo moters akių Arčeris nusivedė ją šokiui ir ranka apglėbė nugarą, be žodžių įsuko į polkos sūkurį. Kam reikia žodžių, kai į tave žiūri tokios akys? Kai toks kūnas pasako viską, ką ji mąsto ir jaučia? Moteris nusibraukė nuostabius tamsius plaukus ir kilstelėjo galvą, kad galėtų žvelgti jam į veidą. Arčeris plačiai nusišypsojo ir ji atsakė jam tuo pačiu. Jos akyse žibėjo šokio jaudulys.
Arčeris suko ją šokio žingsneliais ir leidosi užliejamas
