daugiau, nepažįstamosios širdis plakė it pašėlusi. Moteris kvatojo žiūrėdama į jį, patvirtindama jo spėjimą. Ji taip pat juto tą nežabotą jausmų antplūdį, tą jų ryšį, nors jie dar neištarė nė žodžio – šokis buvo per greitas ir jiems nebūtų pakakę kvapo pokalbiams. Jie buvo per daug įsijautę tą akimirką, kad galvotų apie žodžius.
Ir kokios tai buvo akimirkos! Arčeris pamanė, kad prisimins jas visą gyvenimą. Apėmė keistas jausmas žinant, kad gyvenimas sudarytas iš daugybės – galybės tūkstančių – akimirkų, kurių daugelis pasimiršdavo. Kodėl tokios įsimintinos akimirkos su nepažįstamąja, prisiviliojusia jį šokiui tik šypsena ir prisilietimu? Kuo tos akimirkos skyrėsi nuo kitų? Kuo jos vertingesnės už visas kitas?
Melodija baigėsi. Arčeris dar kartą apsuko moterį ratu, jo kūnas įsiminė jos moteriško klubo linkį, tiesią nugarą po delnu, slapčia nužvelgtų virš stipriai suveržto korsažo nuo kvėpavimo besikilnojančių krūtų vaizdą. Jis juto, kad ir moteris jį įdėmiai nužvelgia, vis įsmeigdama akis į kaklą ir gerklę, kurių nedengė atsagstyti marškiniai. Tai buvo tikrų tikriausi vasaros kerai: gražuolė jo glėbyje, jie abu, besimėgaujantys muzika ir šokiu, žvaigždėtas dangus virš jų galvų ir ilgos varginančios kelionės pabaiga. Šią akimirką Arčeris jautėsi kaip karalius. Jis pakėlė galvą į dangų ir sustaugė pirmykščiu nugalėtojo balsu. Ir staiga suprato.
Suprato, kodėl prisimins šias akimirkas: nes jis jose jautėsi gyvas, ji jose buvo tokia gyva. Jie sunkiai kvėpavo ir juokėsi iš visos širdies, gerte gėrė muzikos ir šokio po žvaigždėtu dangumi malonumus, juos supo šiltas vasaros oras. Ar gyvenimas gali tapti dar puikesnis? Arčeris neskubėjo patraukti rankos nuo moters liemens ir pamanė, kad viskas gali pasisukti dar geresne linkme. Jaunuolio akys nuslydo jos veidu ir trumpam stabtelėjo ties lūpomis. Šiai moteriai malonumai nebuvo svetimi, tik ne su tokiu kūnu, tokiomis akimis ir tokiu žvilgsniu, kuriuo į jį žiūrėjo – drąsiai ir kviesdama. Atrodė, kad aikštėje daugiau nieko neliko, tarsi viskas būtų ištirpę.
Arčeris tyliai, tik nepažįstamosios ausims, neatitraukdamas akių nuo jos jausmingų lūpų tarė:
– Kas tu, bella signora4? – tai buvo pirmieji jo ištarti žodžiai. Dabar moteris supras, kad jis ne italas. Išgirs akcentą. Ne šiaip nepažįstamasis iš kaimyninio miestelio, bet tikras pašalietis. Galbūt tam, ko jie norėjo vienas iš kito, nesvarbu, iš kur jis kilęs. – Mano vardas Arčeris.
– Elizabetė. – Ji atsakė į jo nebylų kvietimą, akimis nuklydo jo lūpomis. Arčerio vyriškumas iš karto sukietėjo. Moteris suprato, dėl ko jie derasi. Ir davė sutikimą. Jie bus tiesiog Elizabetė ir Arčeris. Jokių pavardžių, jokių galimybių surasti vienam kitą vėliau, kai išsiskirs. Nebus jokių sąlygų ir ryšių, kurie susietų juos ilgiau nei šiam trumpam romanui.
– Na, Arčeri… – žiūrėdama į jį nusišypsojo Elizabetė, – tu pasirodei pačiu laiku.
Karštis Arčerio paslėpsniuose dar padidėjo.
– Laiku kam?
Ji koketiškai žvilgtelėjo į jį.
– Braškėms. – Elizabetė ateik pas mane šypsena ir kviesdama sulenktu pirštu pavadino jį sekti paskui. – Ar minėjau, kad bus ir grietinėlės?
Arčeris suprato užuominą. Jis tikrai neatsisakys eiti. Šokis, šiltas vasaros vakaras, pakili nuotaika pagaliau pasiekus kelionės tikslą ir gundanti gražuolė jo glėbyje audrino vyro kūną intymesniam jauduliui. Turėjo daugybę priežasčių švęsti. Kelionė vienam iš Paryžiaus buvo nelengva, teko išvykti prieš gana netikėtas Havilando vestuves. Jis atsisakė vasaros Šveicarijoje su Nolanu ir Brenanu. Kito pasirinkimo nebuvo. Laikas tapo itin svarbus, jei norėjo spėti pasiekti Sieną iki rugpjūčio Palio lenktynių. Arčeris jau iš pat pradžių žinojo, kad jam niekaip nepavyks spėti į pirmąsias liepą vykstančias lenktynes.
Kelionė buvo sunki, o itališkos smuklės – ne ką geresnės. Tačiau kelionė atsipirko tą akimirką, kai įjojęs pro miesto vartus pamatė apšviestą miestą ir vykstančias linksmybes, tarsi šventė būtų surengta asmeniškai jam. Arčeris įkurdino Amicus arklidėse, ten saugoti paliko ir savo krepšį. Vėliau pasuko centrinės aikštės link, tikėdamasis sutikti ką nors, kas galėtų papasakoti, kaip rasti dėdę. Aikštėje buvo tylu, tačiau muzikos garsai atvedė jį į šią apylinkę ir čia jis rado daugiau nei tikėjosi. Šioje aikštėje nepraleido nė penkių minučių, kai ši tamsiaplaukė gražuolė įtraukė jį į šokio sūkurį, tikra liepsna ir grožis jo glėbyje, su gyvybinga energija akyse ir kūnu, tobulai derėjusiu prie jo kūno, tarsi jie būtų sukurti vienas kitam. Šokis su ja buvo toks savaime suprantamas, kaip ir tai, kad dabar Arčeris sekė paskui ją per aikštę. Vyras neabejojo, kur jie eina: prie stalų su maistu ir link tylios vietelės, kurios nepasiekė žibintų šviesa.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
