Vyras stovėjo prie didžiulio L raidės formos stalo.
Trumpam stojo tyla. Marisa, sukaupusi visą drąsą, įžengė į kabinetą. Ji dėvėjo smėlio spalvos dalykinį kostiumėlį, tačiau dabar pasijuto tik paprasta silpna moterimi. Koulas vilkėjo mėlynos spalvos kostiumą ir ryšėjo margą kaklaraištį. Tai buvo dar vienas ledo ritulininko uniformos variantas – po šalmo ir džinsų statybų aikštelėje – visgi ne ką mažiau įspūdingas.
– Atrodai išsigandusi, – tarė Koulas. – Bijai trečiojo padavimo?
– Juk tu nežaidi beisbolo.
– Tau pasisekė.
– Nebūtum kvietęs pas tave ateiti, jei žadėtum sumalti mane į miltus.
– Galbūt esu sadistinių polinkių turintis šunsnukis, norintis, kad dar kartą sumokėtum už savo nuodėmes.
Marisa suspaudė lūpas, kad garsiai nerėžtų savo nuomonės. Koulo kabinete nebuvo jokių asmeninių daiktų, nė nuotraukėlės. Patalpa atrodė taip pat paslaptingai kaip ir jos šeimininkas. Marisa svarstė, ar šis kabinetas anksčiau priklausė Seržui, ar Koulas tiesiog vengė atminimo ženklų ir kitų jaukumą kuriančių detalių.
Koulas nusišypsojo, tačiau Marisa to net nepastebėjo.
– Planas toks, mieloji. Serengečių konstrukcijos įrengs sporto salę. Neuždavinėk jokių klausimų. Nenoriu girdėti paistalų, kad statybų konkursą laimėjo tarybos nario draugas.
– Ką pasakei?
– Nustebai, ką? – klastingai paklausė Koulas. – Aš irgi. Buvau ne juokais įtūžęs, kai sužinojau, kad tu nori, kad reklamuočiau kitos statybų kompanijos atliktą darbą. Ir ne bet kokios, o mūsų pagrindinių konkurentų. Jie nukniaukė mums iš panosės du projektus. Pasirodo, esi labai gudri.
– Esu tikra, kad sporto salė atitiks visus reikalavimus. Pas mus jau viešėjo inspektoriai, – atkirto ji.
– Reikalavimai tau turėtų rūpėti mažiausiai.
Marisa pasijuto taip, lyg būtų atsidūrusi tarp dviejų besivaržančių grupių. Pasirodo, ji žino ne viską, ką turėtų.
– Nesuprantu, apie ką čia šneki. Koks dar tarybos nario draugas?
Koulas akimirką įdėmiai žvelgė Marisai į veidą.
– Tai reikštų, kad jie neleidžia mokytojai įsitraukti į svarbias diskusijas. Ar teko dalyvauti mokyklos tarybos posėdyje?
Ji papurtė galvą.
– Susitikimai turėtų būti vieši, nes juose padaroma daug nesąžiningų susitarimų. Žinai, kaip būna: tu padėsi man, o aš padėsiu tau. Gausi įžymybę, kurios taip trokšti labdaros kampanijai, bet sporto salę statys mano vyrai.
Marisa taip sutriko, kad veidą išmušė karštis. Buvo įsitikinusi, kad kreiptis į Peršingo labdaros fondą buvo labai išmintinga. Net neprasitarė ponui Dobsonui, kad jau pasikalbėjo su Koulu, nes nuo pat pradžių abejojo savo galimybėmis. Norėjo įkalbėti mokyklos direktorių, kad šis pasikviestų kitą įžymybę. Vylėsi, kad nuslėps nesėkmę su Serengečiu.
Dabar Marisa jautėsi lyg paskutinė vėpla – nesuprato, kas vyksta visai šalia. Ar bent jau nežinojo, ką rezga mokyklos tarybos nariai. Norėjo prisėsti, tačiau tai Koului suteiktų dar daugiau pranašumo.
– Derybos niekada nebūna skaidrios, – išlemeno ji.
– Toks gyvenimas.
– Aš nė neįtariau.
– Sakykime.
– Tiki manimi?
Koulas kažką nepatikliai burbtelėjo.
– Tu puikiai atitinki visus stereotipus. Esi naivi, idealais tikinti vidurinės mokyklos mokytoja, kurios niekas neįleidžia į slaptus pasitarimus.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
