paėmė butelį, atsikėlė ir nužingsniavo prie Džeiko, kad papildytų jo taurę. Atsirėmė į stalo kraštą ir paėmė albumą. Kol jis vertė vieną puslapį po kito, Džeikas toliau kalbėjo:
– Mane, vos pradėjusį vaikščioti, pagrobė ūkvedė su savo vaikinu. Jie pareikalavo išpirkos, Hovardas padarė viską, kas įmanoma, kad mane susigrąžintų, tačiau, važiuojant pasiimti pinigų, įvyko avarija.
Kvinas kartkartėmis pakeldavo į jį akis, tačiau visą dėmesį buvo sutelkęs į laikraščių iškarpas. Jis mėgino įsivaizduoti juodbruvį berniuką suaugusiu vyru, nors racionalioji jo dalis atsisakė suvokti išgirstą naujieną. Kvinas tyrinėjo tamsiai žalias Džeiko akis, anglies juodumo plaukus.
– Taip nutiko, kad mama važiavo pro šalį. Prieš metus ji buvo netekusi kūdikio, o tada spruko nuo smurtaujančio draugužio. Bėgo ten, kur jos niekas nepažinotų. Tuo metu jos protas, matyt, buvo kiek aptemęs – siautėjantys hormonai, širdgėla – tad ji pasiėmė mane ir apsimetė, kad esu jos vaikas.
Kvinas peržiūrėjo paskutinį puslapį ir triukšmingai užvertė albumą. Datos beveik sutapo, nors tuomet Džeikas turėtų būti metais jaunesnis. Tai arba tiesa, arba iki smulkmenų surežisuota apgaulė. Tik nežinia, kam Eipril, Džeiko motinai, būtų reikėję meluoti prieš pat mirtį.
– Dieve šventas, – sunkiai atsiduso Kvinas. – Tu – Blekstounas.
– Aš ne Blekstounas, – it įdilgintas šoko Džeikas, o tada užsidengė veidą rankomis. – Ką man dabar daryti?
Juodu kalbėjosi ir gėrė visą popietę. Kvinas pasiūlė atlikti DNR tyrimą, kad būtų galima įsitikinti, jog Eipril – ne jo motina.
– Jau pasidariau, – tarė Džeikas. – Rezultatai turėtų būti po kelių dienų.
Dar jie sutarė, kad jam būtina pasitarti su teisininkais ir finansininkais. Visiems žinoma, jog pakeistame Hovardo testamente nurodoma, kad išmokos Džeimsui atidedamos šešiems mėnesiams, kol vyksta jo paieškos. Kvinas spėjo, kad buvęs Eipril vyras Bilas Kelermanas užuodė, kur link krypsta paieškos, ir ėmė ją šantažuoti, tad ji nusprendė jį įspėti.
Vargu ar gyvieji Blekstounai sutiktų jį plačiai išskėstomis rankomis? O dar Meto Hamondo rezgamos intrigos.
– Tau gali prireikti Meto Hamondo paramos, jei jie nuspręstų tave pulti, – įspėjo Kvinas. – Ir saugok nugarą. Rajenas, taip pat ir Rikas Perinis – it iš akies trauktas Hovardas. Niekuo nepasitikėk. Kažkur Blekstounų tvirtovėje yra skylė.
Tiek jis ir težinojo. Kažkas, labai artimas Blekstounams, perduodavo informacijos nuotrupas. Taip Kvinas sužinojo apie Rajeno ir Džesikos vestuvių planus.
Kai vakarop sugrįžo Danė, įkišo galvą į kabinetą ir pasiteiravo, ar jie nenorėtų kavos. Sprendžiant iš pustuščio konjako butelio ant stalo, jiems žūtbūt reikėjo kavos, tačiau abu atsisakė.
– Nesijaudink, – nuramino bičiulį Kvinas, pastebėjęs jo nerimastingą žvilgsnį, mestą į Danielę. – Aš neprasitarsiu.
Džeikas pasisuko į jį:
– Tu su ja rimtai?
Milijono vertas klausimas.
– Paaiškink, kas yra rimtai.
– Šiuo metu nepaaiškinčiau nieko.
Kvinas susimąstė. Motinos laidotuvėse Džeikas kalbėjo apie šeimos svarbą, o tai privertė Kviną apgalvoti savo santykius. Jis be galo didžiavosi Liuse, kuri išsikapstė iš paties dugno, lyg ji būtų tikra jo sesuo. Vienas didžiausių malonumų jo gyvenime buvo stebėti, kaip Džeikas tampa sėkmingu verslininku ir jam net į galvą nebūtų šovę, jog kada nors ateityje jam teks susidurti su Blekstounų klanu. Net jo tėvai keitėsi į gera. Jie rinko lėšas autobusui, kuris važinėtų po gatves ir būtų mobilusis pagalbos centras naujamiesčio gatvės vaikams. Kvinas visus juos mylėjo ir džiaugėsi galėdamas dalytis jų sėkme. Juk dalytis išmoko dar būdamas vaikas. Jis dalijosi viskuo, kol buvo gyva Laura, o tada jam nieko nebeliko. Jis užsisklendė, jo varikliukas dirbo tuščia eiga, kol staiga, kažkaip netikėtai įklimpo čia, Port Daglase.
Jis degė aistra savo darbui ir jam puikiai sekėsi, tačiau niekada nedrįso savęs klausti, ar jis tobulėja, ar ne. Reikia pripažinti, kad pastaruosius penkerius metus jis stovėjo vietoje, kai kiti veržėsi į priekį. Kvinas spoksojo tuščiu žvilgsniu bičiuliui už nugaros.
– Visada maniau, jog labai nesąžininga prašyti moters, kad ji manęs lauktų, kol pats blaškausi po visą pasaulį.
– Melagis! – pasišaipė Džeikas. – Tu niekuomet nė nesvarstei galimybės paprašyti moters, kad ji tavęs lauktų.
Kvinas vyptelėjo ir pakėlė taurę. Jis įdėmiai tyrinėjo draugą pro auksinio skysčio sklidiną stiklą.
– Yra viena moteris Milane. Matausi su ja kas tris keturis mėnesius, mudu praleidžiame kartu vieną ar dvi naktis. Man ji patinka, tačiau abu suprantame, kad nieko daugiau nebus. Aš prisimenu, kada jos gimtadienis, ir nuperku kokią mielą dovanėlę, nusivedu kur nors… – Jis vienu mauku ištuštino pusę taurės. Skystis nutvilkė gerklę. – Štai ir viskas. Velniai griebtų, jaučiausi patenkintas tokiu gyvenimu!
– Galų gale priėjome prie esmės, – Džeikas atsistojo, pakėlė butelį ir išvarvino paskutinius lašus Kvinui į taurę. – Kalbėk.
– Ji kitokia nei visos kitos. Kiekviena su ja praleista minutė verta milijono. Staiga susigriebiau, kad mano gyvenimas, kuriuo iki šiol mėgavausi…
– Nepakenčiamas! – supratingai užbaigė sakinį Džeikas.
– Atrodo kiek nenusisekęs.
Įgrūdęs Džeiką į taksi automobilį ir išsiuntęs jį į oro uostą, Kvinas leidosi ieškoti Danės. Galva tvinksėjo nuo išgerto konjako. Rado ją pasinėrusią burbuliuojančioje vonioje ir kramtančią nagus. Jis plekštelėjo sudrausmindamas jai per rankas.
– Regis, kažkur ruošiesi?
Ji linktelėjo:
– Nemaniau, kad norėsi eiti kartu.
Jis prisėdo ant vonios krašto, o mintys darėsi vis vangesnės nuo išgerto alkoholio. Jis tikrai nenorėjo praleisti vakaro su Blekstounais. Antra vertus, gal taip pagelbėtų Džeikui suprasti, kas dedasi toje šeimoje – kas ten vadovauja, kas galėtų labiausiai priešintis jo pasirodymui ir kas ištiestų ranką.
– Kvinai, ar tu kam nors prasitarei apie vestuves?
Jis pašnairavo į ją – plaukai sukelti ant viršugalvio, tačiau viena nepaklusni sruoga tįsojo ant pečių.
– Ne-a, – jis ištiesė ranką ir švelniai timptelėjo sruogą ją ištiesindamas. Vos ją paleido, ji akimirksniu vėl susisuko.
– Matai, pažįstu Port Daglasą ir jaučiu, kad čia kažkas vyksta. Fotografą galiu užuosti per mylią.
Jis kelis kartus sumirksėjo, kai Danės ištarti žodžiai prasismelkė
