neturėtų jo jaudinti, mat nuo Lauros mirties neprisileido minčių apie ilgalaikius santykius.
Būdamas trisdešimt ketverių Kvinas niekada nesusimąstė, ar jam ko nors trūksta. Jis nesitikėjo, kad Danielė taip jam patiks.
Ji atsisuko ir nusišypsojo. Jis mintyse save supurtė.
– Pasiruošusi?
Jis nenutuokė, koks bus kitas jo žingsnis, tačiau dėl vieno dalyko buvo tikras – neabejojo tuo, kad kitas žingsnis tikrai bus. Tuo tarpu Danielė galėjo tik spėlioti.
Ji linktelėjo ir ištiesė ranką paimti krepšio. Subirbė Kvino telefonas. Skambino seras Džonas Noilsas, buvęs ministras pirmininkas ir Kvino artimas bičiulis bei patarėjas. Jis turėjo atsiliepti. Tad nuėjo į kabinetą. Po trumpos įžangos seras Džonas perėjo prie reikalo esmės. Negalėdamas patikėti savo ausimis, Kvinas klausėsi stulbinančios senojo pono išpažinties. Netikėtai ramybė, su kuria šįryt nubudo, virto dulkėmis.
– Taksi jau atvažiavo, – tarpduryje stovėjo Danė su krepšiu. Kvinas pridengė telefono ragelį.
– Turiu sutvarkyti šį reikalą. Tu važiuok. Susitiksime oro uoste.
Ji išėjo, o jis grįžo prie pokalbio. Po sero Džono išpažinties nebeturėjo pasirinkimo.
– Džonai, aš noriu trauktis.
Tylus pagyvenusio vyro balsas maldavo. Kaip jis galėtų jį nuvilti?
– Esu asmeniškai įsitraukęs į šį reikalą. Kaip galėčiau meluoti tokius dalykus?
– Kvinai, prašau, tik dar kelias dieneles. Tikrai neprašyčiau tavęs, jei turėčiau kitą pasirinkimą.
– Tuomet leiskite man jai viską papasakoti.
– Negaliu rizikuoti – o jeigu ji atsisakys? Nejau nesupranti? Dar nieko nesakiau Kler. Nei apie prognozes, nei apie kitus dalykus.
Pagyvenęs vyras atrodė be galo vienišas ir ligotas. Tai jo paskutinė galimybė. Kvinas jau buvo tai girdėjęs. Pats kankinosi dėl pralaimėjimo ištisus septynerius metus. Vis dėlto taip elgtis bjauru.
– Nesuprantate, ko prašote.
– Kuo aiškiausiai suvokiu, patikėk manimi. To nepaprašyčiau nė vieno kito žmogaus, bet esu tikras, kad tu manęs nenuvilsi.
– Kvinai, ar eisi su manimi į vestuves?
Jis atsilošė kėdėje, o veide vėl pasirodė susirūpinimas, kuris vis dažniau jį aplankydavo nuo tada, kai prieš tris dienas juodu grįžo iš Sidnėjaus. Danė buvo sunerimusi. Gandai, apie kuriuos kalbėjo Rajenas Sidnėjuje, pasiekė televizijos ekranus. Blekstouno deimantų akcininkai buvo rimtai sunerimę, nors Kimberlė šios dienos laikraštyje išspausdino pareiškimą, kad viskas sekasi kuo geriausiai.
Kvinas padėjo rašiklį.
– Ne pati geriausia mintis, – lėtai tarė jis.
– Kodėl?
– Tai šeimos šventė. Turint omeny kelių praėjusių mėnesių įvykius, visi jaus šiokią tokią nostalgiją, – jis rimtai žvelgė į Danielę. – Mano nesantaika su Hovardu neabejotinai sukels kalbų. Nenoriu, kad visi kaišiotų nosį į mano reikalus.
– Nemanau, kad kas nors…
– Pranešiu, jei persigalvosiu, gerai? – Jis vėl pakėlė rašiklį. Žvilgsnis liko nepermatomas. – Kaip sekasi su vėriniu?
– Gerai.
Klientas nurodė paskutinę datą – dvidešimt penkta diena. Danielė visą dėmesį sutelkė į vėrinį, užuot sukusi galvą dėl Kvino, tad darbai virte virė.
DEVINTAS SKYRIUS
– Žiūrėk, ką sutikau ant laiptų, – Danė buvo beišeinanti iš namų, kad pasitiktų Blekstounų šeimos narius oro uoste, kai Džeikas Vansas tiesiog išdygo priešais ją. Ji paliko svečią su Kvinu, atsiprašė ir išskuodė savais reikalais. Niūri draugo veido išraiška ištirpdė džiaugsmingą Kvino šypseną. Kas nutiko? Džeiko dienotvarkė visada suplanuota iki minutės, tad jis negalėjo čia pasirodyti tiesiog šiaip sau. Kvinas mostelėjo kviesdamas prisėsti.
– Kavos?
– Gal turi ko nors stipresnio?
Kvinas prisimerkė, tačiau išėmė butelį konjako.
– Mano senas geras bičiulis Hennessey, – dėkingai linktelėjo Džeikas, o Kvinas negailėdamas pripildė dvi taures.
– Nieko nuostabaus, kad tu dingai lyg į vandenį, – Džeikas išraiškingai mostelėjo į duris, pro kurias ką tik išskubėjo Danielė.
Kvinas tylomis siurbčiojo gėrimą ir laukė, kol Džeikas pereis prie reikalo. Tyla užsitęsė. Pagaliau Džeikas išsitiesė, palinko ir pastatė taurę ant Kvino darbo stalo.
– Atrodo, reikalas išties rimtas.
– Aš nieko nesakiau, – atšovė suirzęs Kvinas.
– Būtent, – jo draugas atrodė be galo savimi patenkintas. – Nedažnai merginos lieka tavo namuose.
– Kaip tu…
– Liusė.
– Judu su Liuse kalbatės? – Kvinas pasviro į priekį tvirtai atsiremdamas į stalą.
– Tik neįsijausk. Ji paskambino kitą dieną po laidotuvių, prieš grįždama į Londoną. Tai tebuvo draugiškas skambutis.
– Liusė baiminosi, kad nenorėsi, jog ji dalyvautų laidotuvėse, – mąsliai nutęsė Kvinas. Džekas tiesiog subyrėjo į gabalus, kai po kelerių kartu praleistų metų Liusė jį paliko. Kvinas stengėsi nepalaikyti nė vieno iš jų – mylėjo abu. Tačiau norėjo, kad jiems nebetektų patirti skausmo. Džeikas gūžtelėjo:
– Esu dėkingas jai už tai.
– Kas tave atvijo čia? Nestabili padėtis rinkoje? – Kvinas vylėsi, kad bičiulio vizitas niekaip nesusijęs su Metu Hamondu ir Blekstouno deimantų akcijomis. Jam mažiausiai reikėjo dar vienos paslapties, galinčios sujaukti jųdviejų santykius su Dane.
Džeikas maktelėjo gerą gurkšnį ir susiraukė.
– Kalbant vaizdingai, tai susiję su panele, kuri ką tik išskubėjo pro duris taip, tarsi būtų uodega svilusi, – jis rūsčiai pažiūrėjo į Kviną. – Išgerk. Tavęs laukia rimtas sukrėtimas.
Netekęs žado jis klausėsi geriausio draugo pasakojimo apie tai, kaip jo mama prieš pat mirtį prisipažino nesanti Džeiko biologinė motina. Ji rado jį nelaimingo atsitikimo vietoje, kai jam tebuvo dveji metai. Automobilį nuplovė upės vanduo ir niekas daugiau neišgyveno. Džeikas nuvargęs pasitrynė akis.
– Maniau, kad jai pasimaišė protelis. Tuomet ji ėmė mane tikinti, kad esu Hovardo Blekstouno sūnus. Man neliko
