Pusė aštuonių. Tokiu laiku jau būna atsikėlęs.
– Kažką girdėjau. Nori kavos ar liksi lovoje?
Danielė nesitraukė nė per žingsnį.
– Kaip manai, ar Metas į tai įsivėlęs?
Ar vakar ji ką nors nugirdo? Jo nenustebino Meto prašymas parduoti savo akcijas arba palaikyti perėmimą. Buvo girdėjęs, kad šis derasi su visais Blekstounų akcininkais dėl paramos. Ir jam neblogai sekėsi. Tačiau iš Kvino paramos jis nesulauks, bent jau kol kas. Jis pirštais pasitrynė smakrą.
– Kas čia per tardymas – dar net kavos negėriau?
Ji nepakėlė veido jam nuo krūtinės ir Kvinas ne juokais sunerimo.
– Girdėjau, apie ką jūs kalbėjotės, – ištarė ji vos girdimu balsu, – praeitą vakarą restorane. Apie akcijų pardavimą.
Kvino akys susiaurėjo. Mintys apie tai, kaip gera nubusti ryte su ta pačia moterimi, išgaravo lyg rūkas pašvietus kaitriai dienos saulei. Jis nenumanė – juoktis ar įsižeisti. Kas, po galais, ji manosi esanti?
– Slapta klauseisi, Daniele? Jei tikrai girdėjai, apie ką kalbėjomės, turbūt žinai, kad atsisakiau jo pasiūlymo.
Ji pakėlė galvą ir pažvelgė tiesiai į akis. Kvinas suprato – ji kalba labai rimtai. Juokai išgaravo.
– Kompanijos perėmimas, – ėmė aiškinti jis, žaisdamas jos garbanomis, – labai sudėtingas reikalas. Būtina valdybos ir daugelio akcininkų parama. Blekstounų kompanijoje aš viso labo smulki žuvelė, Dane.
Ir tai tiesa. Jam priklauso labai nedaug akcijų. Tačiau Metas buvo nuveikęs daugiau, nei galėjo įtarti Blekstounai, ir neketino nurimti. Kvinas žinojo, kam priklauso solidus akcijų portfelis.
– Jei Džeikas Vansas paprašys parduoti savo akcijas…
Kvinas sustingo. Ji viską girdėjo. Tačiau jis nebuvo pratęs kam nors aiškintis, juo labiau moteriai, kurią pažįsta vos savaitę, kad ir koks nuostabus seksas juodu sietų. Jo atsakymas nuskambėjo it šūvis:
– Jeigu jis pasiūlys tinkamą kainą, aš sutiksiu.
Nusivylimas nuspalvino jos akis, o jis įsiuto ant savęs už tai, kad tai pastebėjo. Versle nėra vietos jausmams. Tuo šventai tikėjo Džeikas Vansas, o Kvinas pritarė visa širdimi.
– Kvinai, juk tu supranti, kad tai, kas įskaudins Blekstounus, įskaudins ir mane?
Pats laikas priminti jai, kad jie tik smaginasi kartu.
– Tai, kad miegi su manimi, – jis ėmė dėlioti žodžius bejausmiu balsu, – nesuteikia tau, Dane, teisės kištis į mano verslo reikalus.
Ji krūptelėjo lyg būtų gavusi netikėtą smūgį. Kvinas tai aiškiai pajuto, mat ji visu kūnu buvo prie jo prisiglaudusi. Vis dėlto jis atlaikė žvilgsnį. Neketino leistis į ginčus dėl ribų ir jų peržengimo. Po ilgokos tylos jis pakrutino Danę, duodamas suprasti, jog nori keltis. Ji nusirito į savo lovos kraštą. Velniai griebtų, nuo kada atsirado jos ir jo lovos kraštai?
Jo atvaizdas vonios veidrodyje nežadėjo nieko gera – jis nesiliovė mintijęs apie tai, kas nutiko, kodėl viskas pasikeitė? Vieną akimirką jam svaigo galva nuo aistringo, viliojančio jos kūno, o kitą jau kankino kaltės jausmas, ėmė rūpėti kito žmogaus jausmai. Kaip giliai jis įklimpo?
Jo tėvų, jo vaikystės namai visuomet buvo saugus uostas audros blaškomoms, pamestoms, vienišoms sieloms. Kvinas jau buvo pamiršęs, ką tai reiškia. Iki šios akimirkos. Ar tai jame įžiūrėjo Danė? Ar ji ieško tokio patikimo uosto? Jis paleido vandenį ir apsitaškė juo veidą, kad įsitikintų, jog šis pakankamai šaltas.
Viskas prasidėjo kaip žaismingas nuotykis, kasdienybės paįvairinimas, kol sėdi įstrigęs Dievo pamirštame kampelyje. Jis geidė jos kiekvieną akimirką, ėmė net svajoti, kaip gera būtų kasryt nubusti kartu. Čia Kvinas žengė į pavojingą zoną ir šitą reikalą būtų tekę spręsti kuo skubiau. Jau labai seniai jis nesileido į ilgalaikius santykius ir buvo be galo tuo patenkintas. Teisintis prieš ją – to jau tikrai per daug.
Per pusryčius paskambino Stivas ir paprašė, kad Danė kelioms valandoms užsuktų į parduotuvę – jis su savo partnere turėjo eiti į ultragarso tyrimą. Kvinas išsiruošė į miestą kartu su ja. Danielė buvo nepaprastai tyli, tačiau nepasipūtusi. Jo galvoje kilo keli pasiūlymai dėl jos verslo. Gal taip jis tikėjosi apraminti sąžinės priekaištus?
– Dane, ką tu čia veiki? – pasmalsavo Kvinas, kai iš parduotuvės išėjo pirkėja, išties pigiai įsigijusi perlo auskarus. Danielė tuo metu rakino vitriną.
– Tiesiog gyvenu.
Kvinas apėjo kuklią parduotuvytę – vitrinos naujos, tačiau neįmantrios. Jos papuošalai buvo išties per geri tokioms lentynoms. Patalpos – ne pačios geriausios, apsauga visai netinkama. Žodžiu, visai parduotuvei reikėjo kapitalinio remonto.
– Ko tu bijai – sėkmės ar pralaimėjimo?
Danielė lėtai nužvelgė parduotuvę.
– Žinau, čia reikia kai ką patvarkyti.
– Kaip tu čia atsidūrei? Kodėl Port Daglasas?
Ji persibraukė ranka kaklą ir gūžtelėjo.
– Tiesiog nutūpiau čia, – ji pakėlė šluostę, stiklų valymo skystį ir sugrįžo prie prekystalio.
Šiandien buvo apsirengusi kone konservatyviai – aptemptos kelnės žemiau kelių, aukštakulniai sandalai, grybų spalvos tunika plačiomis rankovėmis, o atlape puikavosi didžiulė oranžinė šilko rožė. Keista, kodėl jis visada atkreipia dėmesį į jos drabužius?
Kvinas pakartojo klausimą:
– Nuo ko tu bėgi?
Danielė nužingsniavo prie vitrinos kitoje parduotuvės pusėje ir atsuko jam nugarą. Jis išgirdo, kaip purkštelėjo skystis, ir stebėjo, kaip plazda jos tunikos rankovės intensyviai valant stiklą.
– Buvau susižadėjusi.
Vos tik ji pasakė, Kvino atminty iškilo kelios padrikos detalės. Tiksliau, jis prisiminė, kaip žiūrėjo televizijos naujienas ir stebėjosi, kodėl tai pranešama kaip svarbi žinia.
– Buvau susižadėjusi su žmogumi, kuris neabejojo – nors galybę kartu tai neigiau – kad esu Hovardo duktė, o tai reiškia – turtinga Blekstounų nuotaka.
Ji lėtai judėjo aplink vitriną, rūpestingai trindama kiekvieną milimetrą. Tačiau taip ir nepažvelgė į jį.
– Prisimenu, – suburbėjo Kvinas, pastebėjęs dvi išdavikiškas dėmes jai ant skruostų.
– Atsimeni skandalą, – galiausiai ji sužiuro į jį. Buvo akivaizdu, kad ne skausmas pavertė jos lūpas plonyčiu brūkšniu, o gėda. – Žiniasklaida nerimo, – iš jos lūpų išsiveržė džeržgiantis juokas. – Buvo net keli labai juokingi pavadinimai. Ir pati būčiau skaniai pasijuokusi… –
