teisėta dukra.
– Kas? – ji atrodė sutrikusi.
– Tavo motina ir Hovardas.
Ji gurkštelėjo, o antakiai susitiko ties nosimi.
– O kodėl turėjo tuoktis? Jis buvo jos svainis.
– Na, regis, jie tikrai patiko vienas kitam, kad šitiek metų gyveno kartu, – ėmė garsiai svarstyti jis. – Juodu priminė seniai susituokusią porą, tada, kai jis nerėžė sparno apie kokią ponią…
Danielė vyptelėjo.
– Vis dėlto ji liko su juo.
Tik nesakykite, kad Sonia nepasinaudojo viskuo, ką galėjo gauti. Tiesa, Kvinas niekuomet nebuvo sutikęs Sonios Hamond, tačiau Sidnėjaus spaudoje daug metų mirgėjo žinios apie mergišių Hovardą Blekstouną ir jo svainę. Kad ir kiek Blekstounų atstovai tai neigė, tačiau klausimas dėl Danielės tėvo vis iškildavo į paviršių. Daugelis, įskaitant ir Kviną, manė, kad ji Hovardo meilės vaisius.
– Žinau, kad visi manė, jog mama – jo meilužė, – paniurusi tarė Danė. – Visą gyvenimą mane lydėjo pikti žvilgsniai ir kuždesiai už nugaros. Tačiau jie visi nėra verti nė jos mažojo pirštelio.
– O kaipgi tu? – Jei Hovardas nenorėjo pripažinti savo meilės vaiko, kodėl tuomet jomis didžiavosi, laikė savo namuose? Jos žvilgsnis buvo neįskaitomas.
– Hovardas nėra mano tėvas, – pavargusiu balsu tarė Danielė. – Žinau, kad jo nekenti, taip pat žinau, kad jis nebuvo… šventas. Bet jis mumis rūpinosi, – ji nuleido akis ir įsmeigė jas į suknelės kraštą. – O tai daug daugiau, nei padarė mano tikrasis tėvas.
– Kas jis?
– O kam tai rūpi? – atšovė ji. – Tik jau ne Hovardas.
Kvinas iškėlė rankas ir prisiminė vyraujančią nuomonę apie raudonplaukių temperamentą.
– Atleisk. Regis, jautri tema, ar ne?
Jis užjautė Danielę, bet nebuvo tikras, ar ji tikrai ne Blekstouno dukra.
– Ne tiek jautri, kiek pabodusi, – jos balsas pritilo. – Jam mūsų nereikėjo. Štai ir viskas.
Paniurusi ji žvelgė į tolį, o saulė žaidė ryškiose garbanose.
– Nebūčiau prieštaravusi, jei Hovardas išties būtų buvęs mano tėvas. Jis bent jau buvo šalia.
Regis, Kvinas turėjo pasijusti kaltas. Pasirodo, permiegojęs su Dane nenušluostė nosies Hovardui. Tačiau jis vis viena jautėsi kuo puikiausiai.
Netikėtai ji žaismingai nusišypsojo, ištiesė dailias kojas ir priėjo prie jo.
– Kas tave išmokė buriuoti?
– Tėvas, – galybę šeštadienio rytų jis praleido plaukiodamas, kol tėvai nusprendė, jog laivas – prabangos dalykas ir tuos pinigus geriau išleisti kam nors kitam.
– Ar labai sunku buvo augti globėjų namuose?
– Sunku? – jis nusišypsojo. – Kartais. Bet triukšminga – visuomet. Mūsų namai buvo daugiau mažiau atviri. Abejoju, ar tėvai žinojo, kiek tiksliai vaikų yra vienu metu po mūsų stogu.
– Tu vadinai juos mama ir tėčiu?
– Jie ir yra mano mama su tėčiu, – atsakė jis suglumęs.
– Na taip, tačiau kiek laiko tu su jais buvai? – dabar sutrikusi atrodė Danė.
Kvinas pasikrapštė pakaušį.
– Visą savo gyvenimą. Man regis, tu kažką ne taip supratai. Manęs nepaėmė globoti. Globotiniai buvo visi kiti vaikai.
Danielės veidas nušvito.
– Supratau. Tai tavo tėvai globojo vaikus?
– Panašiai, – pritarė jis. – Naujojoje miesto dalyje jie turėjo seną namą su begale kambarių – visi jie buvo daugiau ar mažiau aptriušę. Dar turėjome milžinišką virtuvę – maždaug tokio dydžio kaip pietų kambarys viešbutyje.
– Tave įsivaizdavau visai kitokį.
Ji grįžo prie suolo, paskui ją nusidriekė gėlių aromatas, jis godžiai įtraukė jį, kad atsimintų.
– O ką tu įsivaizdavai?
Danė gūžtelėjo.
– Namus, panašius į rūmus, su liokajumi. Visi pasidabinę vakarienei ir elgiasi be galo mandagiai. Atleisk, bet atrodai toks rafinuotas.
Kvinas susijuokė.
– Mano tėvams tai būtų patikę. Jie patys paprasčiausi žmonės, kokius kada esu pažinojęs – tiesiog seni hipiai, neabejingi kitų bėdoms. Jiems nerupėjo nei pinigai, nei gražūs daiktai. Tėvai tetroško dalytis tuo, ką turi, su tais, kuriems gyvenimas buvo žiauresnis. – Kvinas susimąstė. – Neabejoju, kad jiems gėda, kad tapau tokiu viskuo aptekusiu kapitalistu. Kas kelis mėnesius jie mane atakuoja su įvairiausiais beprotiškiausiais pasiūlymais, kaip investuoti pinigus.
Danielė permetė vieną dailią koją per kitą ir taip patraukė bei kuriam laikui užlaikė jo dėmesį. Kodėl ji taip jį traukia? Danė buvo septyneriais metais jaunesnė už jį, tačiau viliojo ne tai. Kvinui ji atrodė lygiavertė tiek savo brandumu, tiek išmintimi.
– Regis, gyvenime matei ir liūdnų dalykų.
– Vaikai – savanaudžiai, – jis atsuko butelį vandens. – Dažnai tekdavo kovoti dėl savo teritorijos.
– Ar tada ir lūžo nosis?
Kvino veidą padabino šilta šypsena.
– Taip. Tiesą sakant, tai Džeiko Vanso darbas.
– Džeiko? – ji atsisėdo.
– Tu jį pažįsti? – Kažin kas jo viduje pasišiaušė. Būtų keista, jei Danielė nebūtų girdėjusi apie Džeiką – daugiausiai apkalbų susilaukiantį verslininką Australijoje. Džeikas, geriausias jo draugas, šiuo metu rėžė sparną apie Danielę. Vargu ar jam patiktų mintis, jog Džeikas ir Danielė draugauja.
– Nelabai. Buvome kelis kartus susitikę. Jis dalyvavo Kim ir Riko vestuvėse. Tiesą sakant, susitikinėjo su Brajena Devenport – dar prieš Džeradą.
Nurimęs Kvinas linktelėjo.
– Girdėjau apie tai.
– Papasakok, kaip susilaužei nosį, – netikėtai paprašė Danė.
– Kai jis pirmą kartą atvyko pas mus, mudu nesusitikome, – Kvinas išsiblaškęs patrynė nosies kuprelę.
– Džeikas Vansas buvo globotinis? – atrodė, kad Danielei sunku tuo patikėti. Jis suprato, kaip
