to auksinio gėrimo?
Ji nenuleido nuo jo akių, kuriose, be abejonės, žaidė neslepiamas susidomėjimas. O veide tegalėjai įžiūrėti begalinį susikaupimą. Kaina pakilo iki aštuonių milijonų svarų. Danielė dar kiek priartėjo prie stalo, negalėdama atsistebėti jo ramumu. Greičiausiai jis leido ne savo pinigus, vis dėlto, jei jo vietoje būtų ji, tikrai neatlaikytų tokios įtampos. Dar milijonu kaina išaugo per kitas dvi tris minutes. Kvinas ir toliau žiūrėjo tiesiai jai į veidą.
– Sere, dešimt milijonų svarų?
Jis nė nekrūptelėjo, tai už jį padarė Danė. Kol ji galvojo apie Kviną – jo veidą, jame atsispindinčius ramybę ir susikaupimą, kūrinio kaina išaugo keliais milijonais. Įtampa ją tiesiog žudė, o jis sėdėjo ramus ir nepajudinimas. Nė mažiausio kokio nors jausmo pėdsako veide – tarsi būtų skaitęs rytinį laikraštį. Praslinko dešimt minučių. Kaina išaugo iki dvylikos milijonų. Danės burna buvo it pilna smėlio – ji sunkiai nurijo seiles. Kvinas kilstelėjo taurę ir suvilgė lūpas, o tada ištiesė jai. Konjakas. Dabar visada, užuodusi jo kvapą, prisimins šią naktį. Gėrimas nuslydo gerkle ir nuplikė plaučius. Neskubėdama ji pridėjo taurę prie įkaitusios kaktos ir tik tada pastatė ant stalo. Tam, kad Kvinas galėtų pasiekti taurę, jai teko stipriai pasilenkti į priekį, o klubu atsiremti į stalą. Ji pasisuko į jį veidu – žvilgsnis buvo mįslingas. Jos nugara ėmė riedėti prakaito lašeliai ir tai be galo ją nustebino. Ji kiek išsilenkė, kad oras atvėsintų įkaitusį kūną. Raudonmedžio spalvos akyse sužibo ugnelės – jis pastebėjo jos judesį, tačiau neišsidavė.
– Pone Everardai, – nuskambėjo balsas iš garsiakalbio. – Kita šalis pradėjo derybas su klientu. Ar palauksite?
– Taip.
Danielė su triukšmu iškvėpė, ištiesino įtemptas galūnes ir pasitrynė kaklą.
– Beje, Kvinai… – vyro balsas tapo žemesnis ir šiltesnis. – Ta prekė, kuria domiesi. Kol kas aklavietė. Tačiau…
Kvinas sukrutėjo, tačiau niekaip nesureagavo į jos klausiamai pakeltą antakį.
– Tęsk.
– Vienas pažįstamas džentelmenas ką tik grįžo aplankęs didžiuosius namus kitame miesto gale. Jis man skolingas.
Kvinas tyliai nusijuokė.
– Morisai, tu bičiuliaujiesi su pasibaisėtina publika.
– Būtinai pranešiu, jei galėsiu kuo padėti. – Pasigirdo prislopintas trakštelėjimas ir tylūs balsai. – Regis, pone, aukcionas tęsiamas.
– Dėkoju, – suburbuliavo Kvinas ir vėl grįžo akimis prie Danielės veido.
Ji nebeįstengė suvokti, kiek praėjo laiko. Kambaryje ėmė trūkti oro. Aukcionas tęsėsi dar dešimt minučių, kaina pakilo dar dviem milijonais, o ji gurkštelėjo dar vieną gurkšnį konjako. Nuo minties, kad jis stebi kiekvieną jos judesį, dilgsėjo krūtys. Užuot pastūmusi taurę jam per stalą, Danielė apėjo jį ir pastatė priešais Kviną, o tada atsirėmė į stalą visai šalia jo. Jis pasisuko kėdėje, kad pažvelgtų į ją. Keturiolika milijonų svarų. Danė sunkiai nurijo gėrimą. Keturiolika su trupučiu milijono. Kitas dalyvis nusprendė mažinti kėlimus. Niekas tam neprieštaravo. Danielė atsikrenkštė ir suvilgė gerklę dar vienu gurkšniu. Keturiolika su puse milijono. Kambarys ėmė palengva suktis – galimai dėl išgerto konjako. Kvinas Everardas stebeilijo į ją – vis dar toks pat ramus, bejausmis. Įtampa darėsi sunkiai pakeliama.
Jos oda dilgčiojo, ji stipriai patrynė veidą ir kaklą – negalėjo nė pagalvoti, kad Kvinas galėtų dabar pralaimėti. Keturiolika kablelis septyni milijono. Danielė jau kramtė nykščio nagą ir mintyse meldėsi. Kiekvienas įkvėpimas prilygo plaučių kankinimui. Keturiolika kablelis septyni milijono – du. Danė įkvėpė ir sulaikė kvėpavimą. Viskas! Kvinas nugalėjo – meno kūrinys jo. Oras su triukšmu išsiveržė iš jos plaučių ir ji susmuko. Tuojau pat apėmė pakili nuotaika – ji stryktelėjo į orą, aukštai iškėlė rankas ir pirštais parodė pergalės ženklą. Pirmą kartą per keliasdešimt minučių Kvinas žiūrėjo ne į ją. Jis nenuleido akių nuo segtuvo ant stalo. Pečiai tiesūs.
– Sveikinu, pone Everardai Kvinai, ir dėkoju už dalyvavimą.
Jis lėtai iškvėpė.
– Ačiū, Morisai, – jis nutilo, tarsi ketindamas dar kažką pasakyti. Tada pažvelgė Danielei į veidą. – Dėkoju, – pakartojo, o ji pastebėjo, kaip kietai sukąsti jo dantys. Ranka it puolanti gyvatė šovė prie telefono aparato ir nutraukė ryšį. Po akimirkos jis jau stovėjo priešais ją stipriai apglėbęs liemenį. Įsakmiai prisitraukė prie savęs – jo kūnas, it iškaltas iš akmens, prigludo prie jos minkštų, lanksčių formų. Danielė apsivijo rankomis jo kaklą ir prigludo įsikniaubdama veidu jam į petį. Kvinas sujudėjo taip, kad ji pakėlė galvą ir atidengė kaklą. Įkask man, – paragino mintyse, klausydamasi, kaip alma gyslomis jos kraujas. Ji netvėrė savame kailyje. Dar niekada gyvenime nebuvo tokia susijaudinusi ir negalėjo nė pagalvoti apie pasekmes – kitą moterį, savo širdį ir jo neapykantą Hovardui.
Tarsi išgirdęs jos mintis, Kvinas pasilenkė, įrėmė nosį į duobutę prie pat kaklo ištakų, o tada susirado jos lūpas. Burną užliejo odos ir migdolų skonis – nuo ilgai išlaikyto konjako. Jo geismas kilo nuo paslėpsnių, kur kieta it akmuo varpa įsirėmė jai į tarpukojį. Stigdama oro, ji atsilenkė jausdama kiekvieną jo kelnių užtrauktuko nelygumą.
Jo liežuvis mylavo ją. Ji gailiai suvaitojo, kai Kvino rankos suėmė sėdmenis ir kiek stumtelėjo ją į priekį. Netrukus jo rankos jau tyrinėjo trumpučio chalato nepridengtą ir tokią jautrią vidinę šlaunų pusę. Po akimirkos jos koja jau buvo apsivijusi jo klubą. Mintys sukosi tik apie tai, kad jų kūnai kuo greičiau susilietų. Netrukus ji jau mėgavosi jųdviejų kūnų šokiu. Prisispaudusi prie degančio jo kūno visa jėga, virto kažkuo, ko nebeturėjo galių kontroliuoti. Sukosi it pagauta viesulo, su kiekvienu jo liežuvio prisilietimu kildama vis aukščiau ir aukščiau.
Kvinas pasuko ją į save nugara ir mikliais pirštais prasiskverbė į karščiu alsuojančias jos gelmes. Kiekvienas prisilietimas sukrėsdavo ją lyg elektros iškrova. Ji nebeįstengė sekti to, kas vyksta. Tejuto tokį malonumą, kokio neįtarė egzistuojant. Danielė atsirėmė į jį – jautėsi it neturėtų nė vieno kaulo. Vienintelė jos atrama buvo standus Kvino kūnas, už kurio ji laikėsi tik viena ranka, apsivijusia jo kaklą. Kita virpančia ranka buvo atsirėmusi į stalo viršų. Kvinas mikliai atrišo chalato diržą. Ji stovėjo nekrutėdama, tad jis suėmė už plaukų ir atvertė jos galvą taip, kad galėtų pažvelgti į akis. Jo žvilgsnis buvo apsiblausęs.
– Dar.
– Taip.
Ji su triukšmu įkvėpė, atsirėmė į stalą, o protas vėl ėmė temti. Rankos taršė drabužius, lūpos skanavo įkaitusius kūnus, atodūsiai veržėsi iš pat sielos gilumos. Danielės rankos prasibrovė pro marškinių užtvarą – ramusis Kvinas Everardas plūdo prakaitu. Tai ji pavertė jį laukiniu žvėrimi, trokštančiu poruotis. Dabar jis nė kiek nepriminė išauklėto, manieringo verslininko.
Iš kur atsidaro ši moteris – pašėlusi it laukinė katė, paleidžianti į dabą dantis ir nagus, taip suimanti jo liežuvį, lyg šis būtų narkotikas, be kurio ji negali ištverti? Ji buvo gera mergaitė ir mėgo mylėtis, tačiau galėjo tai
