paprašydavo. Džeikas nelabai mokėjo prašyti. O Kvinas nė neketino užleisti savo pozicijų namuose. Kova buvo verta rašytojo plunksnos, tačiau ji negalėjo tęstis amžinai. Po kurio laiko ji virto ilga, nuoširdžia draugyste.
– Dabar jis mano geriausias draugas. Jis ir Liusė – mano netikra sesuo. Nuo pat vaikystės ji kentėjo prievartą. Vieną dieną, kai Liusei buvo aštuoneri, ji tiesiog atsirado pas mus ir pasiliko. – Kvinas pastebėjo pasibaisėjimą jos akyse. – Prieš kelerius metus tarp jųdviejų su Džeiku lyg kažkas ir mezgėsi, tačiau dabar ji gyvena Londone ir yra bankininkė.
– Siaubas, – Danielė suvirpėjo visu kūnu. – Kas žmones paverčia pabaisomis?
– Nemanau, kad žmonės gimsta pikti, – mąsliai nutęsė Kvinas. – Vis dėlto nesunku saugotis, jei jau nenori vaikų.
Danė liūdnai linktelėjo ir jis susigriebė, kad šie žodžiai smigo jai į pačią sielos gelmę.
– Bent jau ne šiais laikais, – dar pamėgino sušvelninti ką tik ištartus žodžius – tikrai nenorėjo pasakyti, kad jo mama ir paslaptingasis mylimasis buvo nerūpestingi.
– Ar dėl visų tų dalykų, kuriuos matei bei girdėjai, tu nenori turėti vaikų? – jo veidu nuslinko šešėlis. – Atsiprašau, Kvinai.
Staiga ji pasijuto be galo nejaukiai.
– Nieko tokio. Aš iš tiesų buvau vedęs.
– Prisiminiau, vos tik klausimas išsprūdo man iš lūpų. Laurą Hartli, ar ne? Žinau, nes jos su Kim maždaug tuo pačiu metu mokėsi PMK. Aš ten pakliuvau po kelerių metų.
– A, – jis linktelėjo. – Nežinojau.
PMK – Pimblio merginų koledžas – privati mokykla šiaurės pakrantėje. Jos reputacija buvo nepriekaištinga, tačiau pakliūti galėjo tik turtingų tėvų vaikai.
– Atleisk, – pakartojo Danielė kupinu kaltės balsu. – Tik dabar prisiminiau girdėjusi, kad ji mirė.
Kvinas įtemptai stebėjo kylančias bangas.
– Susituokėme dar besimokydami universitete. Laura norėjo būti socialinė darbuotoja, o jos tėvai… – jo balsas darėsi kimus, – turėjo kitokių planų. Žinoma, jie išsiuntė ją į prestižinę mokyklą, neprieštaravo, kai ji įstojo į universitetą, tačiau neketino leisti jai dirbti juodo darbo ir teptis rankų. Jų manymu, ji tiesiog stūmė laiką, kol horizonte pasirodys dėmesio vertas turtingas jaunikis. – Kvinas karčiai nusišypsojo. – Kai Laura apsigyveno su manimi miesto pakraštyje, prastos reputacijos rajone, tėvai jos išsižadėjo.
– Kuo vertėsi jos šeima? – Danės veidas atrodė susirūpinęs. – Kiek pamenu, jie turėjo parduotuvių visoje šalyje. Regis, bičiuliavosi su Hovardu.
– Minkštieji baldai, – jis sunkiai nurijo, tačiau deginantis, iš sužeistos sielos gelmių kylantis pyktis neslopo – taip nutikdavo vos išgirdus Hovardo vardą. Gal jis tiesiogiai ir nelėmė Lauros mirties, tačiau neabejotinai turėjo įtakos tam, kaip ji jautėsi paskutinėmis gyvenimo dienomis.
– Kiek jai buvo metų, kai mirė?
– Dvidešimt šešeri. Viskas vyko pašėlusiai greitai – sunyko vos per kelis mėnesius nuo diagnozės nustatymo.
– Atleisk, – jos auksinėse akyse švietė tyra užuojauta.
– Nereikia. Nė už ką neiškeisčiau tų kelerių metų į nieką kita, – Kvinas pasilenkė ir šliūkštelėjo lašelį vyno sau į taurę, nekreipdamas dėmesio į tai, kad dar turės juos parplukdyti namo. – Jai patiko, kaip mes gyvename, patiko mano tėvai, patiko ir tai, kad rūpinomės nereikalingais, gatvėje gyvenančiais vaikais. – Užplūdo prisiminimai apie senus laikus ir jo šypsena tiesiog spinduliavo gėrį. – Vos tik apsidairydavau, rasdavau ją kokiame kampe, kalbančią su apsisnargliavusiu vaiku. Jie ja pasitikėjo, išpasakodavo slapčiausius dalykus. – Kvinas sužiuro į vyną taurėje, pateliūskavo kiek, o tada išgėrė vienu gurkšniu. – Velniai rautų! Ji padėjo tokiai galybei žmonių. Niekada neįstengiau suvokti, kodėl ji turėjo mirti.
Tai buvo didžiausias jo gyvenimo pralaimėjimas – Kvino galvoje netilpo, kaip galėjo taip nutikti. Kodėl jis jos neapsaugojo? Jis ėmė piktai gremžti smakrą. Viena jo dalis amžinai mylės Laurą, tiksliau tą gyvenimo etapą, kai buvo jaunas ir toks kvailas, jog tikėjo amžinybe, tikėjo, kad juodu su Laura neįveikiami. Hovardas suteršė šiuos prisiminimus. Kvinas niekada jam už tai nedovanos. Jis stengėsi nuryti kunkuliuojantį kartėlį, tulžimi besiveržiantį lauk, tačiau susivokė norįs išsipasakoti Danei. Jis tikras paršas, kad taip elgiasi – lygiai taip, kaip pasielgė Hovardas. Ketina apnuodyti jos prisiminimus. Tačiau ji turi žinoti.
– Norėjai žinoti, už ką taip nekenčiu Hovardo? – ją sukrėtė pasikeitęs Kvino balsas. – Tas niekšas buvo it deguto šaukštas paskutinėmis Lauros gyvenimo savaitėmis.
Danielė akivaizdžiai išbalo.
– Nežinojau, kad jis ją pažinojo.
– Jis ir nepažinojo. Bet tu buvai teisi sakydama, jog jis bičiuliavosi su Hartliais. Po to, kai taip nesėkmingai susiklostė balsavimas Deimantų asociacijoje, jis padarė viską, kad sumaišytų mano vardą su purvais. Anokia čia bėda, puikiai galėjau savimi pasirūpinti. Laura visą laiką tikėjo, kad vieną dieną jos namiškiai susitaikys su mūsų santuoka. Tačiau Blekstounas nuolat lašino nuodus į jų širdis, pildė jas neapykanta ir priešiškumu, kol galiausiai jie atgręžė nugarą dukrai, net ir žinodami, kad ji netrukus mirs.
Danielės veidas ištįso, ji nusuko akis, tarsi nepajėgdama iškęsti žudančios gėdos. „Taip, tai velniškai skausminga“, – karčiai mintijo jis. Ji įsivaizdavo Hovardą esant kone šventą. Dabar žinojo ir apie kitą jo pusę.
– Kai viskas pakrypo į bloga, o vėžys nesitraukė, nuėjau pas juos ir maldavau aplankyti dukrą. Ne tai, kad būtume visai praradę viltį… – Laura niekam neleido net svarstyti galimybės, kad ji pasiduos ligai. – Jie išspyrė mane lauk. Sakė, jog Hovardas papasakojo visą tiesą apie mane. Kad manimi negalima pasitikėti, kad man rūpi tik jos turtai, kad ji mano bilietas iš vargano lūšnyno, – jis užvertė galvą ir įkvėpė šilto oro. – O blogiausia tai, kad net paskutinėmis dienomis nepaliko jos ramybėje. – Kvino balsas buvo persunktas pasidygėjimo.
– Aš… aš nežinojau.
Ir negalėjo žinoti. Dabar, kai pyktis išsiliejo, Kvinas nurimo. Laikui bėgant jausmai blanksta. Blekstouno siela buvo juoda, tačiau Danielė dėl to nekalta.
– Kvinai, jie jos neverti, – galiausiai tyliai sušnabždėjo ji. – Tačiau tu buvai jos vertas.
Jis atsiduso ir susimąstė, jog Danė pati turi bėdų. Jį be galo palaikė šeima. Tuo tarpu ji greičiausiai niekuomet nesijuto esanti šeimos dalis. Kvinas įžvelgė jos pažeidžiamumą ir nesaugumą. Jis prisiminė tai iš tų laikų, kai dar pastebėdavo tokius dalykus – vienatvę ir begalinį troškimą kam nors priklausyti. Įdomu, kada jis liovėsi tai pastebėjęs? Velniai nematė. Šiandien ypatinga diena – tokia, kokios aplanko itin retai. Ji – be galo seksuali, linksma, talentinga. Be to, prieinama. Tad kam kapstytis liūdnos praeities šešėliuose? Reikia pripažinti, kad atsivėrus Danielei
