Nejau gali būti, kad kam nors šioje žemėje išties gaila to niekšelio?
– Jūs puikiai išmanote apie kerštą, ar ne? – paklausė ji po akimirkos. – Ar ne taip pasielgėte ir su manimi per apdovanojimus? O dar tie kirčiai, kuriais apdovanojote įvairiuose leidiniuose? – Ji baigė gerti kavą ir su trenksmu pastatė puodelį ant stalo. – Gal judu su Hovardu ne tokie jau skirtingi, kaip manote.
– Gal jūs tiesiog ne tokia šauni? – atitarė jis, nenuleisdamas įkyraus žvilgsnio.
– Jei taip, – atkirto Danielė, – kodėl aš čia?
– Nežinau, Daniele, – jis aiškiai išskiemenavo jos vardą. – Ar jums nereikėtų dirbti?
Ji sužaibavo akimis, žvakių šviesoje plaukai ir žvilgsnis žaižaravo it žarijos.
– Visa laimė, pone Everardai, kad namas didelis. Gal pavyktų laikytis vienam nuo kito kuo atokiau?
Ji pašoko ant kojų ir išskubėjo iš kambario.
TREČIAS SKYRIUS
– Man tinka!
Jo žodžius nustelbė su griausmu užtrenkiamos durys. Danė nuskuodė laiptais aukštyn niurzgėdama sau po nosimi. Gal Hovardas Blekstounas ir nebuvo šventasis. Jo dygus charakteris ir neišmatuojami turtai it magnetas traukė priešus. Vis dėlto šis žmogus jai ir jos motinai suteikė sotų gyvenimą. Sonia ir Danė Hamond buvo kone vieninteliai žmonės, kurie nuoširdžiai jo gedėjo. Ji atplėšė darbo kambario duris ir trenkė jas užverdama. Velnio išpera!
Sonia apsigyveno su Hovardu ir savo seserimi Ursula, kai jai buvo dvylika. Kai buvo pagrobtas jų naujagimis, Ursula pasinėrė į liūdesį ir užsisklendė. Hovardas irgi be galo sielojosi, tad Sonia liko prižiūrėti Kimberlės ir Rajeno – dukterėčios ir sūnėno. Kai pati pastojo, Hovardas įtikino ją pasilikti ir auginti vaiką kartu su Kimberle bei Rajenu. Jis mokėjo už Danės mokslus ir, bėgant metams, tarp jų užsimezgė visai pakenčiamas ryšys. Kartais jai net atrodydavo, kad ją Hovardas mėgsta labiau nei savo paties vaikus. Tačiau motina tai neigė.
– Jis labai myli Kim ir Rajeną, o tavo kompanija jam maloni, nes tu jam suteiki vilties.
Žmonės nepažinojo tikrojo Hovardo. Jis turėjo galybę nuodėmių, tačiau juodvi su Sonia matė tą jo pusę, kurią jis slėpė nuo kitų. Ir jos visada liks dėkingos.
Laikydamiesi tylaus susitarimo, kelias kitas dienas Danė ir Kvinas vengė vienas kito. Ji triūsė prie papuošalo eskizo, tačiau kaskart, iš naujo pažvelgus į brangakmenį, aplankydavo vis naujos mintys. Ji laikė iškėlusi akmenį prieš šviesą ir gėrėjosi jo spalvos tyrumu, sodrumu. Ji prisiminė populiarų posakį: šlifuotas deimantas – tai sugadintas deimantas. O, kad būtų galėjusi pamatyti šį gražuolį prieš tai, kai buvo supjaustytas.
Grindis nuklojo ne vienas tuzinas eskizų, kol ji galiausiai grįžo prie pirmojo sumanymo. Buvo tikra dėl vienintelio dalyko, kad aptaisas bus iš platinos – šis metalas geriausiai atskleidžia puikiąsias deimanto savybes, ypač rausvųjų ir geltonųjų gražuolių. Danei svarbiausias buvo akmuo, o ne aptaisas. Bėgant valandoms, galvoje sukosi minčių spiečius – dauguma jų ištirpdavo vos užgimusios. Ji žaidė su programomis, kurias parūpino Kvinas, tačiau niekaip negalėjo priimti sprendimo, o dailusis deimantas juokėsi nuo aksominio sosto. Galiausiai paėmė jį į rankas ir susirangė ant grindų, jausdama nuo jo sklindančią vėsą.
Į kambarį įžengė Kvinas – vienoje rankoje laikė lėkštę, kitoje įrankius ir vyno taurę. Akimirką nepatikliai ją stebėjo, o tada pasisuko ir padėjo savo nešinius ant stalo. Danė prisišliejo prie darbastalio kojos ir netikėtai susimąstė, kaip atrodo jos plaukai. Šįryt maudėsi ar ne? Metė žvilgsnį į jį – ar šis vyras atrodė žaviai. Jis mūvėjo plačias medvilnines anglies juodumo kelnes ir plonus polo marškinėlius, kurie tik pabrėžė plačius pečius. Basomis buvo įsispyręs į laivelius. Kai Kvinas palinko įjungti lempą, žybtelėjo jo platininis roleksas.
– Ką čia veikiate? – paklausė jis griežtai.
– Galvoju. O kaip atrodo?
Po minutėlės Kvinas linktelėjo galva į maistą:
– Pavalgykite.
– Kiek dabar valandų? – Danielė kilstelėjo galvą ir pažvelgė pro langą. Buvo jau tamsu. Kur ištirpo visa diena?
– Aštuonios, – jis susiraukė pastebėjęs taip ir nepaliestą sumuštinį, kurį buvo atnešęs pietums, ir seniai atvėsusią kavą.
Nepaleisdama deimanto iš rankų, ji ištiesė kojas ir atsistojo – šnerves kuteno gardus maisto kvapas. Garsiai suurzgęs pilvas priminė, kad šiandien kone nieko nevalgė. Danė padėjo brangakmenį į dėžutę ir ištiesė ranką į vyno taurę.
– Kaip sekasi?
Vynas buvo švelnus. Ji nurijo ir prasižiojo atsakyti, tačiau žodžius nustelbė žiovulys.
– Gerai.
Nieko gera, ji kone kraustėsi iš proto. Įkvėpimo sulaukti visada sunku. Ji gali valandų valandas, o kartais net savaites rinktis idėją, o galiausiai ją atmesti, nes ima atrodyti, jog kažką panašaus jau matė. Svarbiausia – originalumas. Jo didelis batas slystelėjo po stalu ir ištraukė vieną popieriaus gniužulą.
– Kada vakar baigėte dirbti?
Ji truktelėjo pečiais, o viduje vis dar kunkuliavo užpraeitos nakties kivirčo atgarsiai. Būtų geriausia, jei jis paliktų ją ramybėje ir leistų jai ramiai pamąstyti ir pavalgyti.
– Mūsų susitarime yra punktas dėl maisto ir miego.
Ar jis mėgino pasišaipyti? Padrąsinta ji pasislinko arčiau atnešto maisto – galiausiai pajuto, kokia yra alkana.
– Dėkoju.
Vynas maloniai skalavo gomurį.
– Kaip sekasi su apvadu? – jis pasilenkė ir pakėlė gniužulą.
– Gerai, – Danė paėmė šakutę ir su pasimėgavimu įsmeigė ją į garuojantį žalią brokolį. – Dar jo nepagaminau, bet nesijaudinkite. Būtinai tuo pasirūpinsiu.
Kvinas nusviedė suglamžytą popierių į šiukšlių dėžę. Tada priėjo prie molberto ir sužiuro į paskutinį eskizą, kurio ji dar nespėjo sunaikinti.
– Ar grafikos programos buvo naudingos?
Danė papurtė galvą ir kibo į minkštą ėriuko mėsą, pagardintą paprikos padažu. Žinoma, visos tos kompiuterinės programos labai gudrios, tačiau daugelis dizainerių labiau mėgsta darbuotis patys. Kvinas priartėjo prie stalo, prie kurio sėdėjo Danielė, ir uždėjo ranką ant segtuvo:
– Ar galiu?
Ji sustingo – mintyse tebeskambėjo jo žodžiai apie jos darbus. Vis dėlto šis vyras ją maitino, tenkino visus norus ir buvo pasirengęs sumokėti milžinišką sumą už tai, kad ji turėjo galimybę dirbti su nepakartojamu deimantu. Ji gūžtelėjo – kad ir ką mano apie jos darbą, jis apdovanojo ją pačiu nuostabiausiu komplimentu
