išsiveržė atodūsis, o širdies dunksėjimas atsimušė ausyse.
Garsusis deimantas buvo kone keturiasdešimties karatų, tamsiai geltonos spalvos, kildinamas iš Kimberlio kasyklų Pietų Afrikoje. Jau daugelį metų apie jį niekas nieko negirdėjo.
– Jūs turite Garsųjį deimantą? – Ji taip garsiai nurijo seiles, kad galėjai girdėti kitame kambario gale. – Čia?
Kvino akys grėsmingai pajuodavo.
– Ne, panele Hamond, turiu jo didįjį brolį.
ANTRAS SKYRIUS
Kvinas atsuko nugarą ir patraukė link savo miegamojo – lūpose žaidė šypsena, jis juto kaip Danielė iš lėto slenka paskui. Atstūmęs skydą, kuris dengė seifą, ėmė rinkti skaičių kombinaciją. Visame name buvo prikaišiota galybė daviklių – gaisro, įsilaužimo. Seifą saugojo ne tik skaitmeninis kodas, bet ir užraktas, atrakinamas raktu. Jo kompanija įsigijo pačią geriausią apsaugos įrangą, kokią tik galima įpirkti. Kad ir kaip būtų, saugumas – gyvybiškai svarbus jo verslui.
Metęs žvilgsnį pastebėjo, kaip ji atsirėmė į duris nejučia kramtydama apatinę lūpą. Kvinas suklydo rinkdamas skaičius ir pasigirdo piktas pyptelėjimas. Jis tyliai nusikeikė ir griežtai uždraudė sau galvoti apie tas viskio spalvos akis ir putlias lūpas. Ji užkibo.
Jis dar sykį be galo atidžiai pakartojo visas saugumo procedūras, išėmė sunkią metalinę dėžę, o iš jos – rankų darbo odinę dėžutę. Prireikė surinkti dar vieną skaičių kombinaciją. Hidraulinis mechanizmas pakėlė nedidelį aksomu dengtą paaukštinimą, ant kurio pūpsojo deimantas. Ištiesęs ranką jis įjungė šviesą. Tada pažvelgė į ją ir linktelėjo galva kviesdamas prieiti. Ji lėtai žengė į kambarį nenuleisdama akių nuo jo veido. Lempos šviesa žaidė ant jos odos. Kvinas dar sykį pagalvojo (kaip ir pirmą kartą ją pamatęs), kad jos veidas – tikras priešybių mišinys. Platus veidas, laukinių bičių medaus spalvos akys, tiesut tiesutėlė nosis, it rožės pumpurai lūpos, tarsi bylojančios apie nekaltybę ir nesaugumą. Kaip ir pirmąjį kartą, įspūdis jį sukrėtė.
Ji mėgino suvaldyti ugninius plaukus šalikėliu, bet tamsiai rudos sruogos buvo pasklidusios į visas puses. Jos spalvų pojūtis buvo tiesiog siaubingas – Danielė vilkėjo rausvai raudoną berankovę palaidinę, o prie jos segėjo žaviai trumpą gėlėtą sijoną. Ji buvo tokia egzotiška, nevaržoma, tiesiog burbuliuojanti gyvenimo džiaugsmu ir energija. Kvinas pažinojo ne vieną gražią moterį, tačiau nė vienos tokios spalvingos, trykštančios originalumu.
Danielė pažvelgė į deimantą. Jos akys žaižaravo. Kai ji galiausiai atplėšė žvilgsnį ir pakėlė akis į Kviną, jose atsispindėjęs dėkingumas jį pritrenkė. Ji puikiai supranta, kad šį lobį yra matę vos keli žmonės pasaulyje. Kvinas mėgavosi padėtimi. Jei būtų jo valia, jis nebūtų prileidęs Danielės Hamond prie šio kūdikio nė per šimtą metrų, kad ir kaip malonu būtų stebėti jos nepaprastą veidą. Ji ištiesė ranką ir sudvejojo.
– Ar galiu?
Viena jo dalis svarstė, kaip šis deimantas atrodytų prie jos odos, plaukų. Kita klykte klykė: Nekišk nagų prie deimanto! Vis dėlto turėjo vykdyti nurodymus. Tad vos matomai linktelėjo. Jos laiba ranka nusileido žemyn, o vidurinis pirštas švelniai, su begaline pagarba perbraukė vieną aštuonbriaunio brangakmenio kraštą. Tada ji atitraukė rankas, susikryžiavo jas ir tiesiog žiūrėjo į deimantą, tarsi melsdamasi. Nuo nuleistų blakstienų krito šešėliai ant skruostų.
– Ar mes susitarėme, panele Hamond? – pasiteiravo jis tyliai, nenorėdamas trikdyti tokios jai nepakartojamos akimirkos. Jis tai išgyveno anksčiau, kai prieš šešerius metus gavo šį nepaprastą deimantą vienam savo klientų.
– Ar turiu pasirinkimą? – sukuždėjo ji.
Kvinas žinojo, kad ne. Nė vienas sveiko proto juvelyras neatsisakytų.
– Jei jau mane šantažuojate… – pridūrė Danielė.
– Tikrai taip.
Kvinas neabejojo, kad Danielė būtų pralindusi net pro rakto skylutę, kad tik galėtų prisiliesti prie šio mažylio, nereikėtų nei šantažo, nei pinigų. Jis prisėdo ant stalo krašto.
– Taigi, sąlygos tokios: liekate šiame name visą laiką, kol dirbsite. Jei tik įmanoma – darbuositės dieną ir naktį. Ir niekam nepasakosite apie akmenį.
Ji įtraukė gurkšnį oro.
– Jūsų žiniai, aš irgi turiu gyvenimą.
– Ne, neturite, – jis ryžtingai papurtė galvą. – Bent jau ne artimiausias tris savaites.
– O kaipgi mano parduotuvė?
Šį rytą jis šnektelėjo su jaunuoju hipiu Stivu – Danielės padėjėju parduotuvėje.
– Jūsų padėjėjui reikia daugiau darbo – jo draugė laukiasi ir jie sunkiai suduria galą su galu.
Danė susiraukė:
– Sužinojote tai vos per kelias minutes?
– Jūsų vardą ne iš piršto išlaužiau, panele Hamond, – atšovė Kvinas. Tiesa, negalima jos kaltinti dėl nepasitikėjimo ir nuostabos. Kvino reputacija nepaliko jai pasirinkimo. O prie šito pridėjus dar vieną įstabiausių pasaulio brangakmenių, nieko nuostabaus, kad jam nesisekė jos įtikinti.
– Kokio aptaiso norite?
Kvinas gūžtelėjo:
– Juk dizainerė – jūs.
– Turiu galvoje, – tarė ji atsidususi, – ar tai bus pakabutis, sagė? Kas? Nematau jokių pjovimo įrankių.
Jis iškilo virš jos visu ūgiu.
– Šito akmens neliesite niekuo, išskyrus pirštais, suprantate?
Danielė Hamond užvertė akis.
– Žinoma, kad ne. Tačiau gal naudosiu kokius kitus brangakmenius. Kaip suprantu, jūs parūpinsite visas medžiagas – platinos, deimantų, visko, ko prireiks?
– Jei tik paliksite akmenį tokį, koks jis yra, galite elgtis, kaip išmanote. Man reikės suderinti jūsų sukurtą modelį ir tai, ko jums prireiks darbui.
– Tai gali užtrukti savaičių savaites…
– Turite tris savaites, o gal net mažiau. Ar gyvenimo sąlygos tinkamos?
Ji linktelėjo.
– Maistą pristatysiu į namus. Viskas, ko reikia darbui, irgi yra čia. Jums tereikia atsiduoti savo talentui ir pasinerti į kūrybą.
– Kam jis?
Kvinas prasižiojo nenuleisdamas nuo jos veido akių.
– Draugei, – trumpai ištarė. – Labai ypatingai draugei.
Danė dar sykį linktelėjo, o jis kone girdėjo, kaip jos galvoje zvimbia spiečius minčių. Tokie buvo nurodymai, ji
