ar ne?
Ar ji ištvertų, jei ramų jos gyvenimą vėl sudrumstų senos apkalbos, su kuriomis teko taikstytis anksčiau? Bet svarbiausia, kaip ji galėtų leisti Kvinui sugriauti Rajeno ir Džesikos vestuves ir pasmerkti motiną vėl jaustis it medžiojamam žvėriui?
– Atneškite tą prakeiktą deimantą į parduotuvę. – Čiupusi rankinę ji staigiai atsistojo ir rūsčiai pažvelgė į jį. Kvinas Everardas kilstelėjo galvą ir įsmeigė gręžte gręžiantį žvilgsnį. Tada pakilo ir mostelėjo į automobilių stovėjimo aikštelę.
– Mano automobilis štai ten. Pasivažinėkime.
Jos viduje įsižiebė šimtai įspėjimo lempučių. Žinoma, ji negalvojo, kad šis vyras imtųsi kokių pavojingų veiksmų. Iš tiesų nerimą kėlė tai, kad juto jam potraukį. Kaip ji gali atsispirti vyrui, kurio reputacija jos srityje tiesiog neišmatuojama ir kuris dar siūlo tokius pinigus?
– Nesinešioju tokio deimanto kišenėje, – Kvinas vyptelėjo dėl jos neryžtingumo. – Išsinuomojau namą Keturių mylių paplūdimyje.
Tai buvo nuošalus rajonas, kuriame gyveno ir pati Danielė.
– Aš dirbu.
– Būtent. Laikas – pinigai, Daniele.
Ji niūriai dėbtelėjo sverdama galimybes.
– Kur tiksliai yra jūsų namas?
Jis nekantriai skubino ją eiti per gatvę.
– Gal jūs ir įžymus, – įtemptu balsu kalbėjo ji, – tačiau aš jūsų nepažįstu. Niekur neinu prieš tai nepranešusi padėjėjui.
Kvinas palenkė galvą.
– Paplūdimio gatvė, antras namas, – tarė sustodamas prie tviskančio juodo BMW. – Palauksiu.
Vos tramdydama kunkuliuojantį pasipiktinimą, ji įkišo galvą į parduotuvę ir pasakė Stivui, savo padėjėjui, kur susiruošė. Tada įsėdo į Kvino automobilį.
Važiuojant juodu menkai tesikalbėjo. Kai jis sustojo prie namo, jos akys išsiplėtė iš nuostabos – eina pro čia į darbą kone kiekvieną rytą. Namas stovėjo ant kopų, apsuptas aukšto mūro. Nedidelė iškaba ant sienos prie įėjimo skelbė, jog čia prabangus būstas. Danė visuomet spėliojo, kaip namas atrodo iš vidaus. Ji nusekė Kviną į milžinišką daugiaaukštę erdvę. Čia buvo dar gražiau, nei įsivaizdavo – harmoningai derėjo Azijos ir Australijos dizaino subtilumai.
– Eime?
Kvinas stovėjo prie laiptų. Danė kurį laiką dvejojo. Ji nė per nago juodymą nepasitikėjo ponu Kvinu Everardu, tačiau ją stabdė ne fizinio smurto baimė. Labiau jo požiūris, jausmas, jog jis gauna viską, ko tik užsimano, ir be menkiausių pastangų. Jis skaniai kvepėjo, nuostabiai atrodė ir gyveno kuo geriausiai. Jai teks pasitelkti visą išmintį bendraujant su vyru, kuris nesibodi šantažo, kad pasiektų tikslo.
Kvinas atvėrė pirmąsias duris ir pro jas ėmė sklisti ryški šviesa – regis, tai buvo svajonių darbo kabinetas. Viename, gerai apšviestame kampe, stovėjo molbertas. Palei sieną puikavosi milžiniškas darbastalis, dvi kėdės ir milžiniška įrankių spinta, kurioje galėjai rasti visko – nuo pincetų, matuoklių iki didinamųjų stiklų. Dar buvo graviravimo aparatas, keletas degiklių, volelių, šlifavimo staklės – viskas, ką ji siūlė savo parduotuvėje, išskyrus gal pačius naujausius įrankius, kurie kainuoja neįsivaizduojamus pinigus. Palengva jai nušvito protas – Kvinas tikisi, jog prie jo deimanto ji darbuosis čia. Ant stalo stovėjo atverstas nešiojamasis kompiuteris – be jokios abejonės, su pačia naujausia programine įranga. Stalą ir molbertą apšvietė dienos šviesos lempos. Regis, jis viską čia suvežė, net lempas. Danės ranka perbėgo darbastalį.
– Nė neabejojote, kad aš sutiksiu.
– Praeityje abejojau jūsų motyvacija, o ne protu.
– Kodėl?
– Deimantai neatleidžia dvejonių.
– Tai galėsiu užsukti, kada panorėjusi? Kai rasiu laisvą minutę? – Ji papurtė galvą. – Tai užtruktų mėnesių mėnesius.
Kvinas pasisuko į duris ir ištiesęs ranką parodė jai eiti pirmai. Įkyrus žvilgsnis taip ir gundė ją priešintis. Danė atsargiai praslinko pro jį ir ėmė tolti nuo laiptų. Ji stabtelėjo prie kitų durų. Jis pasilenkė per ją, stumtelėjo atidarydamas duris ir Danė žengė kelis nedrąsius žingsnius pirmyn. Ilgos baltos užuolaidos plevėsavo palei atvirą langą ir visai šalimais buvo girdėti jūros ošimas. Palei sieną stovėjo milžiniška lova, užklota tviskančiu atlasu. Iš abiejų pusių puikavosi purpurinės lempos, derančios su slyvų spalvos pagalvėlėmis ant suolelio prie lango. Danė pajuto, kaip lūpose skleidžiasi šypsena – tikras svajonių miegamasis. Tik pagalvok, girdėti jūros ošimas. Ji vis dar šypsojosi, kai pasisuko į Kviną – jis stovėjo atsirėmęs į durų staktą, susikryžiavęs rankas ant krūtinės. Šypsenos neliko nė ženklo, kai protas nušvito – jis nori, kad ji liktų čia – viena, su juo.
– Ne, – lyg kirviu nukirto ji, nors klausimo Kvinas dar neuždavė. Jis kilstelėjo tamsią galvą.
– Mano sąlygos tokios – liekate čia ir dirbate su deimantu tol, kol viskas bus baigta.
Susiraukusi ji palengva lingavo galva.
– Negali būti nė kalbos, – jai pasirodė, kad jis net neklauso. – Neketinu likti čia viena su jumis.
Jo akyse atsispindėjo panieka.
– Nebūkite vaikiška, panele Hamond. Ir kas, jūsų nuomone, čia galėtų nutikti?
Jei jis norėjo, kad Danielė pasijustų tikra stačiokė ir kvailė, jam puikiai pavyko.
– Dėl kokios priežasties?.. – jos skruostai degte degė, o balsas ėmė virpėti.
– Saugumas ir praktiškumas. Tas deimantas nepaprastai vertingas, o aš užsiėmęs žmogus. Neketinu šiame kaime praleisti nė sekunde ilgiau, nei būtina.
Danė dar sykį krestelėjo galvą.
– Nieko nebus. Atneškite deimantą į parduotuvę, o aš darbuosiuos prie jo kiekvieną laisvą minutę.
Tankūs Kvino antakiai susiėjo tarpunosyje.
– Nemanau, – sumurkė it katinas ir išslydo iš kambario. Nerimaudama Danė lukterėjo dar kelias akimirkas. Kai Kvinas ėjo iš kambario, jo veide šmėstelėjo užuojauta. Regis, jis neišgirdo jos atsisakymo. Mintys apie tai, kaip ji bus užrakinta, daužysis į jo plačią krūtinę mėgindama ištrūkti, privertė širdį plakti kone dvigubai greičiau. Ėmė svaigti galva. Ji tikra kvaiša. Kvinas Everardas – tarptautinio lygio brangakmenių ekspertas ir tikrai neketina jos grobti. Tad ji nusekė paskui.
– Jei jūs nerimaujate dėl vagystės, be reikalo. Šiame mieste jau metų metus niekas nieko nepavogė.
– Panele Hamond, jūs iš tiesų nesuprantate, – jis taip staiga sustojo ir pasisuko į ją, kad Danielė vos neatsitrenkė. – Šis deimantas
