style="font-size:15px;"> Jo veidas tapo rūstus.
– Jūs tikra Blekstoun. – Šį sandorį labiausiai temdė jos giminystės ryšiai. Kvinas nebūtų sugaišęs nė sekundėlės savo brangaus laiko kuriam nors iš Blekstounų, juo labiau – patikėjęs darbą. Tai buvo labai opus klausimas, kurį jis nenoriai sutiko išspręsti pats. Paėmė dėžutę ir su pasimėgavimu stebėjo, kaip jos akyse atsispindi apgailestavimas.
– Laukia tikros linksmybės.
– Kuo greičiau viską pradėsite, tuo greičiau galėsime atsisveikinti, – jis su triukšmu užvėrė seifo dureles. – Nuvešiu jus namo pasiimti reikalingų daiktų.
Kai jis atsisuko, Danielė buvo užsimerkusi, atlošusi galvą ir pirštais trynė ilgą baltą kaklą. Jis sūpavosi ant nirtulingos geidulio bangos keteros, tad neįstengė žengti nė žingsnio. Tiesiai jai už nugaros – vos už kelių žingsnių – stovėjo milžiniška jo lova, o tai kėlė begalę minčių. Jos akys palengva atsimerkė ir sutiko įsmeigtą Kvino žvilgsnį.
– Nėra reikalo. Mano namai vos už kelių minučių kelio.
Jis mostelėjo į duris:
– Nuvešiu, – tarė prieštarauti neleidžiančiu balsu, nes troško kuo greičiau išgrūsti ją iš savo miegamojo.
Kvinas slampinėjo po jos butą, kol Danielė krovėsi daiktus ir davė nurodymus dėl parduotuvės. Jis buvo pripratęs prie komforto, o Šiaurės Kvynslando klimatas jo nedžiugino. Visa laimė, kad namas, kuriame apsistojo, buvo aprūpintas puikia oro kondicionavimo sistema, visai kitaip nei mažas Danės butelis. Jis nusišluostė kaklą, o ji sukosi it bitutė rinkdama daiktus su tvirtai prispaustu prie ausies telefonu. Perspektyva prižiūrėti išpaikintą mergiotę, pasižyminčią be galo dramatišku charakteriu ir pernelyg gerai manančią apie savo talentą, ir dar plūstant prakaitu, jo nė kiek nedžiugino.
Jo kūno temperatūra šoktelėjo iki neišmatuojamų aukštumų, kai tą patį vakarą viešnia sumanė išsimaudyti baseine. Kvino darbo kabineto langai atsivėrė į baseiną – pamiršęs visus darbus jis sustingo prie lango ir nepajėgė atplėšti akių nuo ilgakojės gražuolės ugniniais plaukais. Ji vilkėjo ilgus šortus ir per didelius marškinėlius. Labai puikus apdaras, bet tik tol, kol sušlapo. Kvinas pasuko kondicionieriaus rankenėlę taip, kad šis ėmė net springti, ir atsisegė dvi marškinių sagas. Pirmą kartą per daugelį metų netvėrė savame kailyje dėl nevaldomo geidulio. Jis nesilaikė celibato, tačiau rinkosi vyresnes, gerai išauklėtas, finansiškai apsirūpinusias damas – moteris, turinčias panašių interesų ir tokį pat socialinį statusą.
Danielei Hamond buvo tarp dvidešimt penkerių ir trisdešimties, o jai už pečių – visi tie Blekstounų turtai. Buvo išties negarbinga štai taip stūksoti prie lango ir varvinti seilę dėl per šlapius marškinėlius išryškėjusių krūtų, sekti, kaip vanduo teka ilgomis, it ištekintomis kojomis. Dar blogiau – jis troško pajusti, kaip jos šlapi, varvantys plaukai slystų įkaitusia jo oda. Kvinas prisivertė sugrįžti prie stalo ir nustumti į tamsiausią sąmonės kertelę šiuos kankinančius vaizdinius. Juk jis atvyko ne atostogauti. Vos už kelių dienų – Žymiausių paveikslų aukcionas. Be galo apmaudu, jog įstrigo šiame užkampyje tokią svarbią jo profesijai dieną. Vis dėlto jis pasirūpino, kad niekas nenugvelbtų jam iš po nosies vieno ypatingo paveikslo, skirto jo svarbiausiam klientui.
Kvinas it šluota išvalė mintis ir sutelkė dėmesį į darbą. Jis darbavosi prie stalo, kai po pietų jį patrukdė Danielė. Regis, buvo pasirengusi dirbti ir norėjo, kad į darbo kambarį būtų atneštas deimantas. Kvinas padėjo jį ant darbastalio ir stebėjo, kaip ji suka aplink jį ratus – be paliovos spragsėjo jos mažytis fotoaparatas. Jo dėmesį patraukė jos susikaupimas, ką jau kalbėti apie lankstų kūną. Kai ji galiausiai atsitiesė, Kvinas vos begalėjo nuslėpti aistrą. Ji kilstelėjo antakius, tarsi šaipydamasi iš jo.
– Kaip ji atrodo?
– Atsiprašau?
– Jūsų draugė. Toji, kuriai dovanosite deimantą.
– Kaip ji atrodo?
– Kokio ji ūgio, sudėjimo? Nenorėčiau sukurti subtilaus papuošalo kokiai augalotai moteriškei. Taip pat ir atvirkščiai.
Kvinas kiek padvejojo – jos prašymas gana logiškas. Šiandien ji vilkėjo laisvai krintančias, kiek apsmukusias vasarines nenusakomos spalvos kelnes, o violetinė nėriniuota palaidinė pabrėžė jos kūno grožybes. Pritaikytas galvos raištis prilaikė išdykusias garbanas. Gelsvai žali karoliai buvo apsiviję kaklą.
– Maždaug metro šešiasdešimties, metro septyniasdešimties. Liekna, tačiau tvirta.
Danielė pakėlė fotoaparatą ir peržiūrėjo nuotraukas. Kviną nustebino jos trumpi nagai – kai kurie atrodė it nukramtyti.
– Įdegusi ar ne? – toliau klausinėjo ji.
– Truputį, strazdanota.
Klik, klik.
– Gerai. O plaukai? – Kai jis kiek uždelsė, Danielė nuleido fotoaparatą ir susimąsčiusi jį nužvelgė. – Kokios spalvos plaukai?
Galvoje sukosi keli atsakymai ir, kol jis svarstė, kaip geriau apibūdinti jos išsidraikiusias sruogas, jos veide šmėstelėjo ironija.
– Pone Everardai, jūs labai nepastabus. Gal turite jos nuotrauką?
Jo lūpos vyptelėjo.
– Raudoni, tamsiai raudoni, – jis išsišiepė svarstydamas, kada gi ji susiprotės. – Garbanoti.
Jos antakiai šovė aukštyn ir vos nepasislėpė po galvos juosta.
– Jos stilius įvairialypis, – toliau dėstė Kvinas. – Be abejonės, labai netradiciškas. Kai kas gal net pavadintų bohemišku, tačiau… Ji į nieką nepanaši.
Tai buvo šventa tiesa. Tai, kaip ji derino spalvas, kaip laužė mados taisykles, turėjo įžeisti tokį konservatyvų žmogų kaip jis, tačiau kažkodėl tai jį žavėjo. Kvinas neabejojo, kad gyvenimas su Daniele Hamond nebūtų nuobodus.
– Jūs turite gerą skonį rinkdamasis moteris, pone Everardai, – pašmaikštavo ji ir su atodūsiu nuleido aparatą. – Dabar nešdinkitės iš čia.
Kvinas atsitraukė nuo ką tik ramstytos staktos ir nuėjo kraupdamas dėl jos kalbėjimo manieros. Jis praleido ne vieną valandą mėgindamas įtikinti klientą atsisakyti šio sumanymo – apeliavo į Danielės jauną amžių, nepatyrimą. Didžiausiai nuostabai, žingsniuodamas dabar mąstė, kad šitos kelios savaitės gal ir nebus tokios siaubingos, kaip atrodė iš pradžių.
Danė Hamond – išmintinga mergina, tiesa, toji išmintis priminė gatvės stilių. Įdomu, kaip jai seksis su prabangos dalykais?
Kelias kitas dienas jis beveik nematė Danės, ji buvo pasinėrusi į darbą – keldavosi anksti, o guldavo vėlai. Ryte prašydavo, kad jai atneštų deimantą, eidamas miegoti Kvinas padėdavo jį atgal į seifą. Jis pasirūpindavo, kad šaldytuvas visada būtų pilnas, ir kaskart, lūkuriuodamas prie lango ir vildamasis, kad ji užsimanys paplaukioti, jautėsi kaip tikras kvailys ir nevykėlis.
Teko išmesti
