style="font-size:15px;"> Švelniai šypsodamasis jis ištraukė šaukštelį iš puodelio.
– Tik ne jūs.
– Nejau nebijote, jog sugadinsiu jūsų neįkainojamą deimantą už tai, kad ėmėtės šantažo?
– Tada aš tiesiog sunaikinčiau jūsų reputaciją.
– Ar ne taip jau esate pasielgęs? – Ji sulenkė abiejų rankų smilius parodydama, kad cituoja: – Panelė Hamond turi šiokį tokį talentą, tačiau švaisto jį dirbdama tinklų parduotuvėms.
Sutrikęs Kvinas pasikrapštė ausį. Tai buvo ištrauka iš jo kalbos, pasakytos maždaug prieš metus. Antrą kirtį jis sudavė sakydamas, kad netrukus ji ims prekiauti kokiame Dievo pamirštame kurorte blizgučiais, skirtais turistams.
– Tai buvo tiesiog mano nuomonė, kuri nepadarė jokios žalos. Antra vertus, niekam neturėtų rūpėti, kodėl jūs įkalinote save šioje nuošalioje vietovėje.
– Dar vienas Sidnėjaus snobas, – ji sunkiai atsiduso, o jam pasirodė, kad toks pokalbis jau ne pirmas. – Man patinka atogrąžos.
– Kas čia gali patikti? Pajūris, kur neįmanoma maudytis dėl geliančių gyvių…
– Tik kelis mėnesius…
– Nepakenčiamai karštas ir drėgnas oras…
– Manau, kad mėgstu šią vietą būtent dėl to, dėl ko ji nepatinka jums. Ypač dabar, ciklonų sezono metu.
Taigi damai patiko karštos, aistringos naktys. Jis gremžtelėjo smakrą pasiduodamas minčių tėkmei…
– Vabalai ir gyvatės…
– Sidnėjuje šito irgi per akis, – atrėmė ji.
– Tik jau ne mano kaimynystėje.
– Žinoma, jie nedrįstų, – sukuždėjo Danielė iškvėpdama. Kvinas praleido pastabą pro ausis.
– Čia net nėra kur apsipirkti. Ar yra šiame miestelyje koks naktinis gyvenimas, o gal viskas užsidaro pusė šešių?
– Gal čia ir ramu, tačiau netrūksta ir mažam miesteliui būdingo bruzdesio. Ši vietovė žymi restoranais ir niekada nežinai, kokią Holivudo įžymybę čia sutiksi ar kada atsitrenksi į būriuojantį Amerikos prezidentą.
Jis barbeno pirštais į stalą ir tai patraukė jos dėmesį.
– Daniele, juk žinome, kad mėgstate suktis tarp turtingų ir įžymių, tai kam užsidarėte šiame narve? Kas nutiko?
– Nieko. Ir nevadinkite manęs Daniele.
Jis kilstelėjo galvą.
– Nieko?
– Taip, – ji siurbtelėjo gurkšnelį kavos. – Papasakokite apie save ir Hovardą.
– Jūs nežinote? – paklausė nustebęs. Danė papurtė galvą.
– Tuo metu studijavau universitete. Žinau tik tiek, kad kiekvienąsyk, išgirdęs jūsų vardą, jis pasišiaušdavo.
Tai Kvino nestebino. Kadaise Hovardas Blekstounas pasitelkė visą turimą sunkiąją artileriją prieš jauną agentą, nelaimei, stojusį į kitą barikadų pusę.
– Buvau bepradedantis agentas, – ėmė pasakoti. Laura, jo žmona, sirgo. Visas jo pasaulis byrėjo į šipulius. – Hovardas norėjo atstovauti Australijai Pasaulio deimantų asociacijoje. Tuo metu visiems po truputį atsivėrė akys, kad deimantų verslas finansuoja karą Afrikoje.
– Konfliktų deimantai, – Danė linktelėjo. – Ko galėjo imtis asociacija prieš vieną ar du galingus konglomeratus, kurie kontroliavo kasyklas?
Drąsiai pasakyta. Vis dėlto ji užaugo vienoje žymiausių Australijos šeimų, valdžiusių kasyklas.
– Asociacija neabejotinai atkreipė dėmesį į šį reikalą. Net Amerika – galingiausias vartotojų teisių gynimo bastionas – praneša, jog daug žmonių prašo pateikti įrodymų, kad deimantai nėra sutepti krauju.
– Tie įrodymai tiek patikimi, kiek ir žmonės, kurie juos išduoda, – Danė neslėpė nusivylimo. – Taigi, tarp jūsų įsiplieskė karas?
Kvinas pastūmė tuščią lėkštę ir atsirėmė.
– Blekstounas nugalėjo. Norėjo mano balso. Man regis, jis nusprendė, kad esu puikus lošėjas. Viskas baigėsi tuo, jog mano bičiulis agentas paprašė balsuoti už jį, ir aš sutikau. Tiesą sakant, maniau, kad Hovardas ir taip laimės be vargo.
– Jam nepavyko, – įsiterpė Danė. – Jis mėgsta… mėgo, kad viskas vyktų pagal jo planą.
Kvinas mąstė apie jos ir Australijos deimantų karaliaus santykius.
– Jis pralošė vos vienu balsu ir sureagavo be galo asmeniškai.
– Leiskite, atspėsiu, jus išbraukė iš draugų sąrašo.
Hovardo rūstybė ir kerštas vos nesužlugdė jo.
– Jis uždraudė man net artintis prie Blekstounų kasyklų. Turėjau skolintis milžiniškas sumas, kad gaučiau deimantų užsienyje.
Jei Kvinas nebūtų turėjęs kelių draugų, einančių aukštas pareigas, jo ką tik pradėtas verslas nė už ką nebūtų išgyvenęs. Danė švilptelėjo.
– Turėjo būti sunku – agentas be deimantų.
– Padėtis išties buvo nepavydėtina, – pritarė jis. Ji apsižvalgė po kambarį, žvilgsnis kiek stabtelėjo ties rausvai raudona orchidėja kampe.
– Regis, nepatyrėte jokių ilgalaikių padarinių.
– Tik jau ne Blekstounų dėka.
– Ar nebandėte susisiekti su Riku ar Rajenu? Visai tikėtina, kad jie norėtų sušvelninti draudimus.
Dabar, kai Hovardas miręs. Jo ir senojo Blekstouno deimantų vadovo nesantaika nebuvo vien verslas. Hovardas pavertė tai asmenine kova. Kaip ironiška, kad dabar jis sėdi prie elegantiško stalo su savo priešo statytine.
– Dėkoju, kuo puikiausiai išsiverčiu ir be vertingųjų Blekstounų kasyklų.
Danės žvilgsnis tapo skvarbus.
– Ei, o kaip dėl „atleisk ir užmiršk“? Tas žmogus mirė.
Kvinas negalėjo pamiršti – nepagarba, vienos po kitų prieš nosį užsitrenkiančios durys, seni bičiuliai, siekiantys jį paskandinti.
– Be galo sunku ko nors imtis, kai žymiausias ir įtakingiausias žmogus kaišioja tau pagalius.
Tuo metu jis iš paskutiniųjų kovojo už žmonos gyvybę. Štai čia Hovardo kerštingumas
