juos savo bute po to, kai jos sesuo Marisa žuvo sudužus lėktuvui. Kvinas apstulbo sužinojęs, jog šie deimantai iš Blekstounų Rožės vėrinio, kurį buvo pavogę iš Hovardo beveik prieš trisdešimt metų. Dabar jie sugrįžo teisėtam savininkui. Paprašytas jis perdavė akmenis Hovardo Blekstouno advokatams. Buvo plačiai nuskambėję, jog Hovardas pakeitė testamentą prieš pat nelaimę ir nurodė, kad jo brangenybių kolekcija turi atitekti Marisai. Kvinas nebuvo tikras, ar pavogtasis vėrinys priklauso Hovardo brangenybių kolekcijai – juk jis vis dar buvo dingęs. Kvinas turėjo būti tikras, kad elgiasi teisėtai.
Po ilgų svarstymų buvo pripažinta, kad Blekstounų Rožės vėrinys yra Hovardo brangenybių kolekcijos dalis. Marisa nespėjo pakeisti testamento prieš mirtį, tad rausvieji deimantai dabar priklausė jos sutuoktiniui – Metui Hamondui.
– Kelias kitas savaites atostogausiu Port Daglase, – atsakė Kvinas.
– Turbūt juokauji! Aš būsiu ten vos už kelių dienų. Jei tinka, galime ten ir pasimatyti.
Kvinas svarstė, ar Metas atvyksta pasimatyti su Dane. Jis – Danielės pusbrolis, bet iš to, ką teko girdėti, nesantaika tarp Blekstounų ir Hamondų neaplenkė ir Danės bei jos motinos Sonios.
– Tuo tarpu, – tęsė Metas, – noriu tavęs paprašyti. Nieko neklausinėdamas sumokėsiu, kiek tik reikės, už penktąjį Blekstounų Rožės deimantą. Už tą didįjį.
Senojo vėrinio centrinis akmuo buvo kriaušės formos, 9,7 karato. Dažnai brangakmenių svoris, juos šlifuojant ir pjaustant, labai sumenksta, ypač jei juvelyras nori iš vieno akmens išpjauti kelis deimantus. Kai kurie juvelyrai stengiasi išlaikyti kuo didesnį svorį, nors tai tiesiogiai nelemia akmens vertės. Ji priklauso nuo žvilgesio, spindėjimo, kurį lemia pasirinkta forma.
Šiuo atveju juvelyras atliko meistro vertą darbą – visas vėrinys buvo trisdešimt aštuonių karatų. Žymus vardas ir legenda labai pakėlė jo kainą.
Paskutinis sodriai rausvas akmuo, patekęs į aukcioną prieš kelerius metus – bevardis kriaušės formos dvidešimties karatų gražuolis – uždirbo šešis milijonus dolerių. Blekstounų rožiniai deimantai galėtų kainuoti po pusę milijono už karatą, o jei būtų parduodami kartu – dar daugiau.
Tais laikais, kai buvo išpjauti šie deimantai, jų niekas nežymėjo lazeriu. Blesktounų vėrinio vagis greičiausiai bus pardavęs didįjį akmenį juodojoje rinkoje, mat šis dingo be pėdsakų. Kvino ryšiai buvo labai platūs ir visada atsiras žmogus, kurį galima įtikinti parduoti informaciją apie ne tokius garbingus prekeivius meno kūriniais. Tokio dydžio akmuo neliks nepastebėtas, kad ir kur pasirodytų.
Kvinas padėjo ragelį mąstydamas apie tai, kad visas jo gyvenimas – tiek profesinis, tiek asmeninis – pastaruoju metu labai glaudžiai susijęs su Blekstounų ir Hamondų šeimomis. Iš pradžių – Metas ir jo rausvasis deimantas, o dabar – priverstinis gyvenimas po vienu stogu su Daniele Hamond.
Jo vyriškoji esybė iškart sureagavo į prisiminimą apie jos akyse liepsnojusį geidulį. Kvinas žinojo, kad ir šią naktį jam lemta praleisti vienam savo lovoje, svajojant apie jos intriguojantį veidą ir lankstų kūną. Danė Hamond bus jo.
Guldamas ant vėsių paklodžių jis vaipėsi – dulkindamasis su mažąja Hovardo Blekstouno mergaite nušluostys nosį seniui, nesvarbu – gyvam ar mirusiam. Antrą kartą per mėnesį jam nusišypsojo sėkmė įgelti tam senam ožiui. Hovardas turbūt apsivers karste, kai Blekstounų rožiniai deimantai sugrįš pas Hamondus.
KETVIRTAS SKYRIUS
Ryte, truputį po šeštos valandos (o Danei tai nedovanotinai ankstyvas rytas), ji išsėlino iš namų pasigrožėti tekančia saule. Vanduo buvo pakilęs, o kieme buvo apie dvidešimt laipsnių šilumos. Saldžiai žiovaudama ji perėjo dešimties metrų pločio miškelį, kuris skyrė namą nuo paplūdimio, tada nusiavė sandalus ir įsibrido.
Visą naktį jai nedavė ramybės mintis apie tai, kaip kūnas sureagavo į Kviną. Jos varganos pastangos paslėpti savo reakciją buvo bergždžios. Nuo to darėsi tik dar sunkiau. Šis vyras jai ne draugas. Dar daugiau – jis jau turi moterį. Be galo ypatingą moterį, jei spręstum pagal dovanos kainą. Ir kodėl jis toks dieviškai gražus? Kaip jai išbūti su juo po vienu stogu dar dvi tris savaites ir nepasiduoti jo žavesiui? Buvo vienintelis būdas – galvoti apie Niką ir tai, kaip jis ją pažemino.
Vandens liežuviai laižė kojas – stebėtinai vėsus prisilietimas. Tai priminė, kad žiema jau ne už kalnų. Danielei atminty iškilo žiema prieš dvejus metus. Skruostus skalavo byrančios ašaros, jai slenkant paplūdimiu. Nikas kone pribaigė ją. Danė turėjo būti protingesnė. Jau tada. Dvidešimt penkerių ji buvo dar visai vaikas. Nikas vaišino ją restoranuose, tiesiog nešiojo ant rankų. Žadėjo amžiną meilę ir vedybas. Ji aklai juo pasitikėjo. Iki pat tos dienos, kai išėjo iš namų tam, kad pasimatuotų vestuvinę suknelę, o buvo apsupta minios žurnalistų, pasirodžiusių iš tarpuvarčių pliaupiant lietui. Iki pat šiol ji nemėgsta didelių juodų skėčių – jie panašūs į maitvanagius, laukiančius kieno nors mirties.
Žurnalistai maloningai nušvietė jai visas detales – kol Danielė sėdėjo patenkinta namie ir planavo vestuves, Nikas smaginosi su žymia serialų aktore. Nuotraukos buvo beveik pornografinės. Priremtas prie sienos, bjaurybė apkaltino ją klaidingai suvokiant savo padėtį Blekstounų šeimoje. Palengva atėjo suvokimas, jog ji toli gražu nėra turtinga nuotaka, o jos jaunikis – tikras vargeta.
Pagalbos ranką jai ištiesė Hovardas – visai kaip jos motinai prieš daugybę metų. Ji tetroško išnykti. Keli mėnesiai trankymosi po Aziją kiek apmalšino gėlą, tačiau motinai sukėlė begalinį nerimą. Pavargusi nuo žurnalistų, kurie be paliovos kišosi į jos gyvenimą, Danielė atsisakė grįžti į Sidnėjų, o Hovardas sutiko skirti lėšų jos verslui čia, Port Daglase, kur niekas nežinojo ir niekam nerūpėjo, kad ji – Danielė Hamond iš žymios Blekstounų giminės.
Saulėtekis buvo kerintis ir priminė jai, kodėl taip mėgsta šią vietą. Ji iš visų jėgų įkvėpė pripildydama plaučius gyvybe pulsuojančio oro. Ji privalo atsispirti Kvinui, kitaip patirs nepalyginamai didesnį skausmą nei tas, kurį sukėlė Nikas.
Danielė pasijuto daug stipresnė ir ryžtingesnė – kaip įmanoma greičiau užbaigs pradėtą darbą ir nepasiduos pagundai. Vis dėlto širdis ėmė drebėti, kai pastebėjo link jos tingiai risnojantį vyriškį žydrais šortais ir juodais berankoviais marškinėliais. Buvo pamiršusi, kad jam patinka bėgioti anksti ryte, kol visko neužkloja karščio ir drėgmės apklotas.
Kvinas kiek sulėtino tempą priartėjęs prie jos.
– Per karšta miegoti?
Danei pasivaideno pašaipi gaidelė – viltys, kad vakar vakare jis bus nepastebėjęs jos išdavikiškos kūno reakcijos, subliūško. Jis žinojo. Ir norėjo, kad ji žinotų, jog jis žino.
– Malonaus pasibėgiojimo, – atsakė Danė it gerai išauklėta moksleivė ir ėmė žingsniuoti link namų.
Kvinas ėmė bėgti atbulas, žiūrėdamas tiesiai į ją.
– Ar žinojote, kad Metas Hamondas atvyksta į miestą?
Žinia buvo netikėta. Ji kiek sulėtino žingsnį.
– Ne, nežinojau.
Danė niekada nebuvo
