Šaunus žmogus ir jau keleri metai kaip
našlys.
– Jis visai nesenas, – pyktelėjo Sonia. – Dar jaunas ir stiprus.
Pakeltas šaukštas sustingo pusiaukelėje į burną ir dvi moterys kurį laiką įdėmiai žiūrėjo viena į kitą. Sonia nuraudo ir pirmoji nusuko akis.
– Daniele, susičiaupk. Mes tiesiog draugai. Jis mane moko buriuoti.
– Taip, – atsipeikėjo duktė. – Tai išties puiku.
Ji mėgino tuo save įtikinti tepdama sviestą ant karštos duonos. Motina paaukojo gyvenimą jai ir Hovardo vaikams. Buvo jo namų šeimininkė ir partnerė. Kad ir ką jai būtų padaręs Danės tėvas, ji atsisakė bet kokių ryšių su išoriniu pasauliu. O gal taip nutiko dėl meilės be atsako? Danė spėliojo, ką reiškia ką nors mylėti taip beatodairiškai, kad daugiau niekada nedrįstum rizikuoti. Ar tokia meilė teberusena Kvino širdyje žmonai? Nuo Lauros mirties praėjo šešeri ar septyneri metai. Ar jis vis dar jos ilgisi ir visas sutiktas moteris lygina su ja? Ar nenutiks taip, kad Danė netrukus supras, ką visus šiuos metus išgyveno jos motina, kai negali galynėtis su mirusia moterimi.
Sonios šypsena ištirpo.
– Mergyte mano, matau, kokios mintys sukasi tavo galvoje: vargšė mama, suvytusi sena slyva, besikankinanti dėl meilės Hovardui.
Danė papurtė galvą – ir kaip moterys tai sugeba?
– Ne, – tęsė mama, – jis buvo toks sugniuždytas, kai mirė Ursula. Žinojau, kad niekada neberizikuos atverti savo širdies. Be to, neketinau būti viena jo nesuskaičiuojamų meilužių.
Išmintinga moteris, nes vėliau viskas taip ir susiklostė. Hovardas pagarsėjo kaip mergišius, kuris taip ir nesusiejo savo likimo nė su viena moterimi. Mama atsiduso.
– Atėjo laikas atsikratyti praeities. Susitinku su nekilnojamojo turto agentu – ieškausi sau namo.
– Bet… – Danielė buvo priblokšta. Jos mama išsikels iš Hovardo namų? – Juk turi teisę gyventi čia iki gyvos galvos. – Taip buvo nurodyta Hovardo testamente.
Abi moterys ėmė žvalgytis aplink – pirmame aukšte buvo kambariai, kuriuose užaugo Danė, jie buvo ne tokie prašmatnūs kaip likęs namas, tačiau ir iš jų atsivėrė puikus vaizdas į Sidnėjaus uostą ir Ramųjį vandenyną.
Miramare buvo it muziejus, tačiau ten, kur gyveno Sonia, buvo tiesiog namai. Danė nė už ką negalėjo įsivaizduoti motinos kur nors kitur.
– Dabar čia esu viena, – mąsliai kalbėjo Sonia. – O kas, jei atsiras Džeimsas Blekstounas? Hovardas buvo tikras, kad jis gyvas, antraip nebūtų palikęs jam namo testamentu.
– Čia – tavo namai. Taip parašyta Hovardo testamente. Jei atsiras Džeimsas, jam teks su tuo susitaikyti. – Dukra pastūmė lėkštę, staiga praradusi apetitą. – Be to, kas gi bus su Merse?
– Mersei visuomet atsiras vietos. Ir ji tai žino.
– Judvi kalbėjotės apie tai? – Danė pyktelėjo, kad mama nepasidalijo savo planais su ja.
– Brangioji, aš tik dairausi, – nerūpestingai atrėmė motina. – Kai Gartas pasiūlė, tą namą kaip tik pardavinėjo, tad nusprendžiau užmesti akį. Tik tiek.
– Gartas pasiūlė… Lukterėk, ar tik jis irgi negyvena Dviguboje įlankoje? – Danielė nežinojo, įsižeisti ar džiaugtis. Galiausiai džiaugsmas nugalėjo. Ji nesusilaikė neišsiviepusi matydama, kaip spirga jos mama. Galiausiai Sonia pradėjo galvoti apie save – po tiek metų, praleistų rūpinantis kitais. Vyresnioji moteris atsikrenkštė.
– Aš nesikraustau pas Gartą, girdi? Tiesiog apžiūrėsiu nedidelį namelį, kuris, taip jau nutiko, yra vos už kelių namų nuo jo.
Prie stalo pasirodė Mersė.
– Širdele, paklojau tau lovą.
– Ak, aš neliksiu.
Šį kartą lyg ant žarijų pasijuto Danielė, nes į ją susmigo dvi poros akių.
– Galų gale, juk man dvidešimt septyneri!
Mersė spruko lauk.
– Ar jis tikrai toks gražus kaip nuotraukose? – pasiteiravo Sonia.
Danė gūžtelėjo. Joms tektų praleisti visą dieną, jei ji imtų pasakoti, koks Kvinas jai atrodo.
– Daniele, ar jis tau patinka? – nesitraukė motina.
– Ar kitaip likčiau su juo nakčiai?
Gręžiantis mamos žvilgsnis vertė ją jaustis kokių dešimties, kaip visada. Ji jau ketino gintis, tačiau prisiminė, jog praeityje tai nedavė jokių rezultatų.
– Regis, taip. Tačiau jis iš kito pasaulio.
Sonia suraukė savo aristokratišką nosytę:
– Turbūt sunku ant pečių nešiotis tokią naštą.
– Tu jo nepažįsti. Jis švelnus. – Kartais ir nelabai… – Jis pats sau šeimininkas, be galo savimi pasitiki. O svarbiausia, kad visa tai parodo neversdamas šalia esančių jaustis prastesniais žmonėmis. Nors ir aklam aišku, kad tai būtų tiesa.
Mamos smakras taikiai ilsėjosi ant sunertų rankų, o žvilgsnis klaidžiojo nežinomais toliais.
– Tau jis tikrai patinka, – galiausiai ištarė ji švelniu lyg vilna balsu. Tyla kiek užsitęsė, nes Danielė nerado, kaip atsikirsti.
– Gal judu šįvakar pavakarieniautumėte su manimi ir Gartu?
Danė papurtė galvą.
– Jis grįš labai vėlai.
– Na, gal tuomet tu viena? – Sonia atrodė nusiminusi.
– Nemėgstu būti trečia.
Žinoma, Danielė džiaugėsi, kad mama linksminasi, tačiau mažytė jos dalelė troško dar pasvarstyti šiuos pokyčius. Jos gyvenime buvo vos keli pastovūs dalykai, tad mintis, jog kitą kartą gali neberasti motinos Miramare, buvo sunkiai
suvokiama.
– Žinai, per kelias dienas turiu sutvarkyti galybę reikalų, – pamelavo ji nė nemirktelėjusi ir nusprendė kuo skubiau pakeisti temą. – Niekada neatspėsi, kas buvo užsukęs praeitą savaitę. Metas Hamondas.
Sonios akys sužibo, tarsi to ir būtų laukusi. Danielė pasirausė rankinėje ir ištraukė Bleiko nuotraukas, kurias davė Metas. Mama palinko prie jų.
– Be to, jis nori, kad sukurčiau vėrinį iš Blekstounų Rožės deimantų, kuris būtų perduodamas iš kartos į kartą. Tiesa, nesu tikra, kad apie tai galima skelbti viešai. Bent jau kol kas.
– Negaliu patikėti! Kaip jis atrodo? Papasakok man viską!
– Dailus, –
