valandas Liusė skaitė asmeninius elektroninius laiškus. Jautėsi bjauriai, kad lenda į buvusių bendradarbių privatumą, bet Brajenas užtikrino, kad tai teisėta ir netgi būtina. Grobstytojas veikė ne vakuume. Gal jis ne toks kvailas, kad paliktų įrodymų elektroniniame pašte, bet ką gali žinoti.
Brajenas paliko ją vieną ir ėmėsi savo reikalų. Turėjo susisiekti su kitais komandos agentais ir sužinoti, gal jie ką aptiko. Išgirdusi artėjančius žingsnius Liusė beveik apsvaigo, taip troško jį vėl pamatyti. Bandė pati save įtikinti, kad nenustygsta, nes nori pranešti jam, ką radusi, bet širdies gilumoje žinojo, jog tai kur kas daugiau. Tas superagentas kažkaip keistai ją traukia, o tai žada tik širdgėlą ir ašaras.
Bet ką ji gali padaryti? Juk neįsakysi jausmams. O ir hormonai tapo visiškai nevaldomi.
Brajenas įėjo į kambarį ir Liusės šypsena kaipmat dingo. Jo veidas buvo labai niūrus.
– Blogos žinios?
– Vienas iš mano komandos agentų dingo be žinios.
– O, ne! Tai siaubinga.
– Jau tris dienas iš jo niekas nieko negirdėjo.
– Kaip manai, kas galėjo nutikti? Kur jį matė paskutinį kartą?
– Jis buvo Prancūzijoje. Įsidarbino fiktyviame labdaros fonde, į kurį grobstytojas siųsdavo pinigus, ir bandė susekti pervedimus, kurių sumos sutapo su mūsų žinomomis, dingusiomis iš Alliance Trust. O dabar jis prapuolė. Arba jį susekė, arba jis – išdavikas. Bet šituo negaliu patikėti. Su Mirtinu ginklu vykdėme kelias operacijas, artimai bendravome. Mano gyvybė ne kartą buvo jo rankose.
– Mirtinas ginklas?
Brajenas išvertė akis.
– Visi mes turime slapyvardžius, nežinome vienas kito tikrųjų vardų. Net mano bosas nežino, kas aš toks.
– Kokie kitų agentų slapyvardžiai?
– Mano komandoje be manęs dar yra Mirtinas ginklas, Tarantulas ir Orchidėja. O Sibiriakas – mūsų vadas.
– Ar nesibaimini atskleidęs man šią informaciją?
Jis šyptelėjo:
– Mes visą laiką keičiame slapyvardžius. Dabar esu Kazanova, anksčiau buvau Kinžalas, Sukčius ir Šoklys.
– Šoklys?
Brajenas gūžtelėjo pečiais.
– Tikriausiai todėl, kad esu greitas kaip kiškis. Niekad apie tai nesusimąsčiau, – jis patogiai įsitaisė odinėje kėdėje. – Ar ką nors aptikai?
– Nepatikėsi… Džonas Peltonas, už paskolas atsakingas tarnautojas, siuntėsi pornografinius filmus. Tikrai šlykščius. Niekada nebūčiau patikėjusi. Tarp Keisės Hol ir Peterio Glaso – tarnybinis romanas, o juk jie abu vedę! Skaitydama svetimus laiškus jaučiausi lyg iškrypėlė.
– Gal užčiuopei ką nors, kas labiau susiję su byla?
– Bandžiau susieti prisijungimo prie kompiuterių laiką ir neteisėtas pervedimo operacijas. Procesas neįmanomai lėtas, bet atmetimo būdu gal ir pavyks nustatyti, kas tas nusikaltėlis.
– Gal jau ką nors įtari?
– Kelis žmones jau atmečiau, bet kandidatų dar visa galybė. Dauguma darbuotojų visą dieną būdami darbe neišjungia kompiuterių. Visgi tai jau šiokia tokia pradžia.
– Puiku, tęsk. Šaldytuve yra šaltų užkandžių ir vaisių, jeigu išalksi.
Liusė pažvelgė į laikrodį ir labai nustebo pamačiusi, kad jau dvi. Buvo taip įsitraukusi į rebusą, kad nepajuto, kaip lekia laikas.
– Deja, turiu ir daugiau blogų žinių, – pareiškė Brajenas pakasynomis dvelkiančiu balsu.
– Ką? Juk ne apie mano šeimą, tiesa? Tikiuosi, jie nepaskelbė paieškos? – Su tėvais Liusė nebuvo labai artima, susiskambindavo porą kartų per mėnesį. Kol kas jie dar neturėtų jaudintis. Brajenas tylėjo, ir ją apėmė panika: – Brajenai, sakyk, kas nutiko!
– Mano seneliai šįvakar rengia vakarienę savo namuose Longailende. Dalyvavimas būtinas. Turime vykti.
– Oho…
Žinia apie naująją Brajeno merginą pasklido žaibiškai ir ji pateko po didinamuoju stiklu.
– Yra ir gerų žinių, – tęsė jis. – Ten bus ir mano dėdės, tetos, pusbroliai su pusseserėmis. Šiuo metu jie pasirengę perkąsti vieni kitiems gerklę, taigi emocijų netrūks ir bus kam atitraukti dėmesį nuo mūsų. Nebūsi vienintelė dėmesio centre, nors savo irgi atsiimsi. Ar sutinki?
– Žinoma. Jei tik niekas neklausinės manęs, kaip aš nuoga atkeliavau iš Kanzaso į Niujorką.
Brajenas nervingai trypčiojo svetainėje, o Liusė puošėsi vakarėliui Potvyniuose, namuose, kur jis praleido daug vaikystės dienų. Kai jis papasakojo, kad vakarienei Eliotai puošiasi, Liusė labai susirūpino, kuo apsivilkti.
Senieji Eliotai kiek pretenzingi, kitaip nepavadinsi. Ir valdingi. Na, gal per silpnai pasakyta. Varžybos, kurias Patrikas Eliotas surengė savo vaikams ir anūkams – puikus to pavyzdys. Jis mėgo priversti juos vaikščioti ant blakstienų.
Vis dėlto jie puikūs žmonės, savo artimiesiems trokštantys visko, kas geriausia.
Išgirdęs, kaip trinktelėjo Liusės miegamojo durys, Brajenas įsispoksojo į kampą, iš už kurio ji turėjo pasirodyti, ir sulaikė kvėpavimą. Buvo užmetęs akį į drabužėlius, kuriuos Skarlet parinko jo merginai, todėl nenustygo vietoje iš smalsumo, kuo Liusė pasipuoš šįvakar.
Ir nenusivylė. Liusė vilkėjo aptemptą, ant kaklo surišamą švelniai oranžinės spalvos suknutę beveik iki kelių, apačioje papuoštą lengvais raukiniais, tačiau visai neatrodė konservatyvi. Atvirkščiai – drabužis pabrėžė kiekvieną jos grakštaus kūno liniją. Nuogus pečius buvo apsisiautusi šilkiniu kutais puoštu šaliu, kurio švelni persikinė spalva perėjo į ryškiai oranžinę. Masyvus sidabrinis papuošalas puošė grakštų kaklą ir traukė akis prie gundančios krūtinės.
– Gal pernelyg kekšiška? – paklausė Liusė. – Nenoriu, kad tavo šeima pamanytų, jog esu lengvo elgesio mergina. Nors persikrausčiau pas tave vos po kelių savaičių pažinties, tikriausiai turėčiau tokia būti.
– Atrodai nuostabiai, visai ne kekšiškai, – Brajenas labai troško ją paliesti, atrišti kaspinėlį ant kaklo ir nusmaukti suknelę. Troško bučiuoti tas žėrinčias lūpas ir glamonėti krūtis, kol švelnūs speneliai sustandės jo delnuose…
– Brajenai?
– Ką?
– Gal jau reikėtų eiti? Nenoriu, kad pavėluotume.
Brajenas prisivertė prisiminti, kaip sugedus lėktuvui priverstinai nusileido Grenlandijos sniegynuose ir dvi dienas išgyveno teturėdamas
