style="font-size:15px;"> – Bet tai tiesa. Ir tie dizainerių drabužiai ar madinga šukuosena čia niekuo dėti. Kai būni pasidažiusi, tu visai kitaip elgiesi.
– Tai kita mano susidvejinusios asmenybės dalis, Lindsė, – pašmaikštavo Liusė, nors jautėsi pamaloninta komplimento.
Pakeliui į Longailendą Liusė kartojosi jų istoriją: susipažino Paryžiaus kavinėje, kurioje Brajenas keitėsi receptais su virėju. Lankėsi ten norėdama parašyti romaną, bet suprato, kad to nesugeba. Dabar ieško savęs. Gavo šiokį tokį palikimą, todėl neskuba ieškoti darbo.
Jie išgalvojo jos tėvų vardus ir gimtąjį miestelį Kanzase.
– Gali sakyti, kad dirbai banke – juk šią sritį geriausiai išmanai, – bet tik kur nors toliau nuo Vašingtono.
– O kaip dėl mano išsilavinimo? Esu diplomuota finansininkė.
– Viskas gerai, gali apie tai užsiminti, tik sakyk, kad baigei… net nežinau. Loyola[9] . Niekas iš mano šeimos niekada nėra buvęs net arti prie Čikagos.
– Aš pasistengsiu nukreipti pokalbį nuo savęs. Geriau klausinėsiu apie tave. Su Skarlet tai pavyko.
– Nejaugi? O ką Skarlet papasakojo apie mane?
Liusė nutaisė pačią nekalčiausią miną.
– Sakė, kad vaikystėje mėgai plėšyti musėms sparnus ir deginti daiktus.
– Ką? – Brajeno veido išraiška buvo labai juokinga.
– Juokauju. Sakė, kad tu vienintelis nepasukai į spaudos verslą. Kodėl?
– Ketinau. Tiesą pasakius, studijavau finansus ir turėjau minčių dirbti Eliotų leidybos korporacijos biure. Bet dar nebaigusį mokslų mane užverbavo dirbti vyriausybei. Žinojau negalįs tėvams prisipažinti, kad rengiuosi būti slaptuoju agentu – jie būtų išsikraustę iš proto. Todėl nusipirkau restoraną.
– Kodėl restoraną?
– Su Stašu susipažinau dar mokykloje. Tai buvo jo svajonė – tas vaikinas visada svaigo dėl kulinarijos. Todėl nusipirkau restoraną ir atidaviau jam valdyti. Ketinau nesikišti į restorano reikalus, bet išėjo kitaip. Nemaniau, kad man tai patiks.
– Papasakok man daugiau apie savo šeimą. Kas dar bus šįvakar, be tavo senelių?
– Sunku pasakyti. Kai senelis kviečia, dalyvauja beveik visi, nuo to gali išgelbėti nebent kalėjimas ar atostogos Šri Lankoje. Bet kai pastarosiomis dienomis toks pamišimas, nė nežinau.
– Ar bus kuris nors iš tavo tėvų?
– Mamos tikrai ne – ji nė kojos nekelia į Potvynius. O tėtis greičiausiai atvažiuos.
– Regis, jie nelabai sutaria?
Liusė nuliūdo pagalvojusi, kad Brajenas su broliu augo nuolat matydami tėvų nesantaiką. Skarlet prasitarė, kad Brajeno tėvai išsiskyrė, kai jam buvo vos dvylika.
– Ak, ne. Tiesą sakant, juodu sutaria puikiai. Mano mama negali pakęsti Patriko.
– Tavo senelio?
Brajenas linktelėjo.
– Buvau dar mažas, kai ji nustojo su juo bendrauti. Mama palaiko ryšį tik su mano teta Karen, daugiau su niekuo iš šeimos.
– Iš kur ta nesantaika? – sukluso Liusė.
Brajenas gūžtelėjo pečiais:
– Niekada apie tai nepasakojo. Spėju, kad ji iš dalies kaltina senelį dėl skyrybų. Kaip jau sakiau, jis valdingas. O kai man buvo… na, tau tai tikrai neįdomu.
– Įdomu, tikrai. Bet gal tau sunku apie tai kalbėti.
Tada jis nenoriai tęsė:
– Vaikystėje mane reikėjo operuoti. Tokios operacijos draudimas nesutiko apmokėti, ji buvo laikoma eksperimentine. Senelis sumokėjo – esu jam be galo dėkingas, nes tai išgelbėjo man gyvybę. Bet, regis, jis manė, kad mano tėvai liko jam už tai skolingi, todėl laikė juos po padu. Galų gale tai tikriausiai privedė prie skyrybų.
Brajenas atrodė liūdnas, beveik susigraudinęs, ir Liusė palietė jam ranką.
– Tikiuosi, nekaltini dėl to savęs? Juk buvai mažas berniukas, nekaltas dėl savo ligos.
– Suprantama, bet tai nekeičia fakto. Jeigu nebūčiau sirgęs, mūsų gyvenimas būtų buvęs visai kitoks.
– Greičiausiai nebūtum tiek daug sportavęs, nebūtum priimtas į saugumo tarnybą, nebūtum paskirtas tirti šios bylos, ir tie, kurie mane sekė, būtų mane nupylę. Neverta žaisti žaidimo: Kas būtų, jei būtų. Tai kvaila.
Brajenas pažvelgė į Liusę ir nusišypsojo.
– Tu mane stulbini, Liuse Miler, – tarė, tada paėmė jos ranką, spustelėjo ir nebepaleido.
– Norėjai pasakyti – Lindse Morgan.
Jo rankos šiluma nukeliavo iki pačios širdies. Neįtikėtinas jausmas.
O jeigu paliestų kur nors kitur? Net negalvok apie tai!
Brajenas atitraukė ranką tik tada, kai įvažiavus į kiemą reikėjo perjungti bėgius ir sustabdyti automobilį.
Eliotų namai buvo Hamptonuose[10]. O kur kitur? Liusei teko ten lankytis keliuose siautulinguose vakarėliuose, todėl manė žinanti, ko laukti. Bet Potvyniai ją apstulbino. Rūmai, kitaip nė nepavadinsi, buvo nutupdyti pajūryje ant uolos. Brajenas pasuko savo jaguarą privačiu keliu, į kurį įleido sargybinis.
– Uždara bendruomenė, – pakomentavo Liusė. – Puiku.
– Ne bendruomenė. Tik namas.
– Nori pasakyti, kad tas sargybinis čia visą laiką sėdi saugodamas vieną vienintelį namą?
– Taip.
Liusė galvojo, kad jau ganėtinai matė turtų ir prabangos, bet išvydusi Eliotų dvarą suprato, kokia apgailėtina jos patirtis. Pro langą žvelgdama į išpuoselėtą aplinką ji svarstė, kaip galėjo šitaip apsigauti. Nei garsių dizainerių drabužiai, nei brangi šukuosena nepakeitė fakto, kad ji – tik mergaitė iš Kanzaso kaimo.
Iš arti namas atrodė dar įspūdingesnis. Rusvo smiltainio monolitas iškilo prieš akis jiems pasukus už paskutinio kampo ir įvažiavus į apskritimo formos privažiavimą. Tiesiog atėmė žadą. Aukštyn kylantis stogas buvo melsvai pilkas, išpuoštas galybe bokštelių, frontonais ir kupolais, o nuo langų langelių net galva sukosi.
– Oho!
Brajenas nusijuokė:
– Vaikystėje labai mėgau šią
Loyola – universitetas Čikagoje (vert.).
The Hamptons – rytinė Longailendo salos dalis, kurioje turtuoliai įkūrę savo vasaros rezidencijas (vert.).
