kad tokia pelytė kaip ji negali virsti gulbe?
Šypsena palengva palietė Brajeno lūpas, nors vaizdas Liusei atrodė šiek tiek išplaukęs.
– Ką tu, Liuse, tikrai gerai. Atrodai kaip kino žvaigždė, – jo žvilgsnis degino ją it žvakės liepsna. O gal karštis sukilo iš vidaus? Pagaliau juk ji negali jo gerai įžiūrėti. Tikriausiai tik pasirodė, kad jo akyse šmėstelėjo susidomėjimas.
Staiga ji apstulbo, prarado gebėjimą mąstyti, nes jo bučinys buvo toks karštas, kad Liusė beveik ištirpo vietoje. Jam tai buvo tik žaidimas, bet ji nėra pratusi būti apgaudinėjama.
– Ar nemanai, kad turėtum vadinti mane Lindse? – paklausė ji ir net pati pajuto, koks irzlus jos balsas. – O jeigu sumanysi dar kada nors mane taip pabučiuoti, bent jau perspėk.
– Iš šalies turi atrodyti, kad mudu negalime vienas nuo kito atsiplėšti, taigi gali tikėtis, jog bučiuosiu tave nuolat.
– Ge… gerai.
– Neatrodo, kad labai apsidžiaugei, – Brajenas stvėrė ją už rankų ir įsispoksojo į akis. – Kaip manai, ar ši užduotis tau įveikiama? Jeigu ne, turime sugalvoti kažką kita. Mano šeima negali sužinoti tiesos. Tai būtų katastrofa.
Pagalvojusi, kad jis gali apsigalvoti, išvežti ją kur nors kitur, įkišti į kokį viešbutį ar dar kokią nors skylę, Liusė sutriko. Kad ir per trumpą laiką, bet ji jau susitaikė su mintimi, jog turės apsimesti Brajeno mergina.
– Man pavyks, – pareiškė ji. – Bet jei galėtume parepetuoti… Turiu galvoje, susitarti, ką kalbėsime, kad galėčiau… Na, kad žinočiau, ko tikėtis…
Brajenas spoksojo jai į lūpas. Tai pastebėjusi Liusė nutilo.
– Ar išsitepiau lūpdažiu? – paklausė.
– Ne, brangioji, atrodai tobulai. Tik kaskart man tave palietus ar pabučiavus neturėtum atrodyti tokia išsigandusi. Todėl tikrai reikia parepetuoti.
Taip taręs Brajenas pasilenkė ir įsisiurbė Liusei į lūpas taip, kaip jau seniai troško.
KETVIRTAS SKYRIUS
Liusės lūpų skonis buvo lyg laukinių vyšnių. Gal tai tik dėl lūpdažio, o gal tokia ir yra Liusė Miler. Šiaip ar taip, nors Brajenas tikėjosi tik draugiško, niekuo neįpareigojančio bučinio, tai buvo kur kas daugiau.
Jam nespėjus nė susivokti, Liusės rankos apsivijo jo kaklą, ir ji atsakė į bučinį taip, kad Brajenas suvokė – baimė dingo. Ji bučiavosi, lyg tam ir tebūtų sutverta. Akivaizdu, kad nėra nepatyrusi, nekalta mergaitė, kaip jis manė.
O gal jis tik prabudino jos prigimtį? Ši mintis Brajenui labiau patiko. Jis nenorėjo galvoti, kad Liusė yra bučiavusi kitus vyrus, miegojusi su jais.
Ne, jis neketino su ja mylėtis – tai pernelyg sureikšmintų jųdviejų santykius. Bet bučiniai – kad viskas atrodytų tikroviškai – privalomas dalykas.
Net daugiau nei privalomas. Brajenas net suaimanavo panardinęs pirštus į jos ką tik patrumpintas garbanas. Liusės plaukai buvo lyg švelniausias šilkas ir jis staiga suprato, kad visai nesigaili tų ilgų, sunkių garbanų – buvo labai smagu jausti trumpus galiukus, slystančius pro pirštus.
Prireikė sukaupti visas valios jėgas, kad neparverstų jos čia pat, ant žemės – toks gundantis buvo jos bučinys. Brajeno liežuvis įslydo Liusei pro lūpas, jis gerte gėrė jos svaigų kvapą, kosmetikos, šampūno ir naujų drabužių aromatą.
Niekad nemanė, kad nauji drabužiai gali skleisti tokį geidulingą kvapą.
Staiga Liusė atšoko ir įsispoksojo į jį didžiulėmis, apstulbusiomis akimis.
– Ką tu darai?
Geras klausimas. Brajenas paleido Liusę.
– Maniau, kad repetuojame. Bandome prisiderinti vienas prie kito.
– Na, gerai, supratau. Užteks praktikuotis.
Jis nesusilaikė nenusišypsojęs.
– Taip manai?
– Taip, esu visiškai tikra.
Liusė nervingai persibraukė pirštais per plaukus, sutaršydama juos dar labiau nei jis, tada pasitaisė drabužius. Kvėpavo giliai, jos krūtys kilnojosi taip nerimastingai, kad atrodė, jog tuoj ims ir išsiverš iš aptemptos palaidinės.
Ir iš kur atsirado tos putlios krūtys? Anksčiau Brajenas jų nepastebėjo. Juk negalėjo Skarlet per tokį trumpą laiką įtaisyti jai silikoninius implantus. Vadinasi, jos buvo ir anksčiau, paslėptos po senamadiškais drabužiais.
– Man tikrai reikia eiti miegoti, – sumurmėjo Liusė nusisukdama. – Tikriausiai ryte viskas atrodys kitaip. Ak, tik nepamirškite man priminti, kad papasakočiau viską, ką prikūriau Skarlet. Ji labai smalsavo. Regis, pripliauškiau visokiausių dalykų, kas tik atėjo į galvą.
– Pavyzdžiui?
– Na, kad mudu susipažinome Paryžiuje. Paskui grįžau į savo namus Kanzase, sudeginau visus savo drabužius ir beveik nuoga atkeliavau į Niujorką.
– Ką?!
– Pasikalbėsime apie tai rytoj, gerai? Jau smingu. Labanakt, Brajenai, ir ačiū už viską, – ji čiupo į glėbį drabužius ir nubildėjo į svečių miegamąjį.
Atkeliavo į Niujorką beveik nuoga? Ir kas šovė Liusei į galvą, kad sukūrė tokią istoriją? Bet kad jau taip sumąstė… Brajenas niekaip negalėjo atsikratyti vaizdinio: Liusė nuoga sėda į lėktuvą. Niekuo neprisidengusi eina sau per oro uostą…
Ne, geriau apie tai negalvoti, ir taip per toli nuėjo.
Ta moteris sirena, tikra ragana. Net vidurius maudė, kaip jos troško. Visų akivaizdoje apsimesti, kad negali nuo jos atitraukti rankų, nebus sunku – ji lengvai užvaldo jį. Kitas klausimas, kaip elgtis akis į akį…
Jau geriau laikytis atokiai. Juk Liusė – svarbiausia liudininkė galimo terorizmo byloje. Jis neturi teisės galvoti apie jokiu bučinius, juo labiau apie ką nors daugiau.
Liusė patikino, kad sugebės apsimetinėti. Vadinasi – viskas bus gerai. Daugiau – jokių repeticijų. Jis turi elgtis kaip tikras profesionalas. Negalima naudotis moterimi, kurios gyvenimas ką tik apsivertė aukštyn kojomis. Ji stengėsi būti naudinga savo šaliai, dėl to buvo sekama, prarado darbą, namus, net su artimaisiais negali susisiekti. Jis – jos asmens sargybinis. Būtų nesunku paversti ją nuo savęs priklausoma.
Brajenui teko susidurti su tokiais atvejais. Jis negali pasinaudoti jos silpnumu. Liusė visai nepanaši į merginą, sutvertą trumpalaikiams malonumams. O juk jis nieko kito negali pasiūlyti.
Liusė negalėjo užmigti, nors buvo visiškai išsekusi. Mintys siautėjo galvoje, vis iš naujo primindamos tą bučinį, kiekvieną jo lūpų virptelėjimą, svaiginančią šilumą, geidulingumą, jo švelnias rankas jos plaukuose ir ant kūno.
Ji jautėsi gyva kaip niekad
