Džeimsas Bondas, – nusprendė Liusė. – Liftas su slaptažodžiu!
– Čia įrengta pati naujausia balso atpažinimo technika. Be manęs ir, žinoma, mano svečių, niekas negali patekti į viršutinį aukštą.
– Tai jūs čia gyvenate?
– Taip. Ar jums tai nepatinka?
– Ne, viskas gerai. Tik man visas šis reikalas kažkoks keistas. Nemaniau, kad slaptieji agentai saugomus liudytojus vežasi į savo namus.
– Ir nesiveža. Mūsų atvejis – ypatingas.
– Kodėl? Esu tikra, kad tai ne pati svarbiausia jūsų byla. Tikriausiai turite šimtus, net tūkstančius žmonių, bandančių pervesti pinigus teroristams.
Brajenas svarstė, kiek gali būti atviras su Liuse. Vis dėlto nusprendė, kad ši mergina turėtų suvirškinti tiesą. Norėjo, kad ji suprastų, jog negali pasitikėti niekuo kitu, tik juo.
– Turiu pagrindo manyti, kad mane išdavė mano paties žmonės… Vadinasi, mūsų sistemoje nėra nė vienos absoliučiai saugios slėptuvės. Esu įsitikinęs, kad čia – vienintelė vieta, kur jūsų niekas neieškos.
– Norite pasakyti, kad jūsų bendradarbiai, kiti slaptieji agentai, nežino, kur jūs gyvenate?
– Jie net mano vardo nežino. Savo komandos draugams, net bosui, esu Kazanova.
– Nieko sau.
Liftui sustojus Brajenas nusivedė Liusę į savo namus. Prieš kelerius metus jis nusipirko visą pastatą, kuriame buvo įsikūręs Une Nuit. Atnaujino restorano patalpas, antrame aukšte įrengė biurą ir sandėlį, o viršutinius aukštus pavertė gyvenamuoju plotu.
Tam pinigų jis negailėjo. Nors turėjo šeimos pinigų, o ir dirbdamas aukščiausio lygio valstybės saugumo agentu nemažai uždirbdavo, bet šis namas buvo įrengtas iš Une Nuit gaunamų pajamų. Restoranas, kurį jis atidarė kaip priedangą, kad niekas, nė artimiausi draugai ar šeimos nariai, nesuuostų tikrojo jo užsiėmimo, tapo netikėtai populiarus. Ir pelningas.
Butas nebuvo itin erdvus, tačiau kelios neįprastu kampu pakreiptos sienos teikė erdvumo įspūdį. Iš prieškambario galėjai patekti tiesiai į didžiulę virtuvę, kurią jis pats buvo suprojektavęs ir aprūpinęs modernia matinio plieno įranga. Toliau buvo svetainė su daugybe didžiulių langų, žvelgiančių į Kolumbo prospektą. Grindys buvo iš tikrų medžio lentų, nušveistų ir nublizgintų. Kai kurias sienas jis taip ir paliko netinkuotas, o kitos buvo nuglaistytos ir nudažytos baltai.
Negausūs baldai buvo pačios naujausios mados. Vakarėlius jis rengdavo restorane, taigi nereikėjo nei daugybės sofų, nei kėdžių. Butą puošė originalūs meno kūriniai, bet ir jų buvo nedaug – koks nedidukas abstraktaus meno paveikslas ar moderni statulėlė. Daiktai, kuriuos jis pats išsirinko. Daugiausia tai buvo badaujančių ir savo žvaigždžių dienos dar laukiančių menininkų darbai, nors kai kurie jau dabar galėjo būti verti nemažų pinigų.
– Čia fantastiškai gražu, – susižavėjusi Liusė dairėsi aplinkui. – Jūs čia gyvenate? Nejaugi jūs iš tikrųjų čia gyvenate?
– Na, taip – kai grįžtu namo, nors paskutiniu metu tai ne taip dažnai pasitaiko.
– Ar ilgai turėsiu čia būti? Aš nesiskundžiu, tik norėčiau pasiruošti. Turbūt turėsiu liudyti teisme? Ar reikės visą laiką lindėti namuose, ar galėsiu išeiti į lauką?
Brajenas nusišypsojo. Jam buvo smagu žiūrėti į energija trykštančią merginą. Pirmą kartą pamatęs Liusę nusprendė, kad ji neišvaizdi, bet dabar suprato klydęs – net su tomis oranžinėmis kelnėmis ji atrodė žavi. Šypsena buvo užkrečianti ir spinduliuojanti, o gyvos akys tokio šviesaus mėlio, kokių jam dar neteko regėti.
– Nelaikysiu jūsų uždaręs it kalinės, – tarė jis. – Bus galima šiek tiek surizikuoti. Nemanau, kad taip toli nuo namų sutiksite ką nors iš pažįstamų.
Žinoma, susitikimo su jo šeima nebus įmanoma išvengti. Teks sugalvoti, kaip paaiškinti jiems netikėtą Liusės atsiradimą šiame bute.
– Hmm, tiesą sakant, ne visai taip, – pareiškė ji. – Kurį laiką esu čia gyvenusi.
– Ką? – tai jam buvo naujiena. Išsamiai iššniukštinėjęs jos biografijos faktus neaptiko, kad Liusė būtų gyvenusi Niujorke. – Tai neįmanoma, – pareiškė jis, bet staiga prisiminė tuos dvejus metus, kai ji buvo dingusi iš akiračio.
– Ar esate girdėjęs apie muzikos grupę In Tight? – pasiteiravo ji.
– Žinoma. Dabar jie ant bangos. Ar tik ne jie grojo šiemet per Nacionalinės futbolo lygos pirmenybių varžybų pertrauką?
Liusė linktelėjo:
– Aš su jais dirbau.
Dabar atėjo eilė Brajenui apstulbti:
– Jūs? Dirbote su roko grupe?
– Atsiliepiau į darbo skelbimą internete ir buvau priimta tvarkyti In Tight finansų. Na žinote, valdyti piniginius reikalus koncertinių turų metu ir panašiai.
Brajenui buvo sunku įsivaizduoti Liusę Miler, leidžiančią laiką su ilgaplaukiais muzikantais. O gal ji mulkina jį? Gal Liusė Miler – patologiška melagė?
– Aš surinkau apie jus visą informaciją, – pareiškė jis. – Ten nebuvo nieko apie…
– Jie mokėjo man nelegaliai. Tada dar nebuvo tokie garsūs. Samdė man butą, todėl neaptikote buto mano vardu. Sakau jums tai tik dėl to, kad žinotumėte, jog galiu sutikti žmonių, kurie mane atpažintų.
– Vadinasi, turime pasirūpinti, kad taip neatsitiktų, – jis nužvelgė ją nuo galvos iki kojų svarstydamas, kaip padarius, kad ji pasikeistų. – Ką pasakytumėte, jeigu jus pagražintume?
Brajenas iškart prikando liežuvį. Išsigando, kad bus ją įžeidęs, bet atsitiko atvirkščiai – Liusė net nušvito:
– O, labai norėčiau! Ar galėčiau tapti blondine? Manau, kad Lindsė Morgan turėtų būti blondinė.
– Jei tik norite. Mano pusseserė Skarlet dirba stilisto asistente žurnale Charizma. Ji gali suveikti visą sunkvežimį drabužių, makiažo priemonių ir kitko. Ar būtinai reikia akinių?
– Nenorėčiau atsitrenkti į kokią sieną.
– Pakeisime juos kontaktiniais lęšiais. Gal žaliais, nors gaila slėpti tokias gražias žydras akis.
Liusė susigėdusi nusigręžė:
– Neerzinkite. Mano akys įprasto melsvo atspalvio, beveik pilkos. Nuobodžios.
– Man jos visai neatrodo nuobodžios.
Liusė vogčiomis žvilgtelėjo į jį:
– Nejuokaujate?
Gal jam reikėjo nieko nesakyti? Nenorėjo gąsdinti Liusės, nes juk reikės
