susigėdo. Juto raumeningą jo kūną po savimi ir turėjo pripažinti, kad tai nebuvo nemalonu. Jau labai seniai joks vyras nelietė jos bent kiek intymiau nei paspausdamas ranką.
Ji nusirepečkojo nuo Kazanovos, visai netyčia keliu primygdama jam paslėpsnius.
– Po velnių, moterie, jūs pavojinga.
Vyras atsisėdo ir bandydamas atsitokėti papurtė galvą. Liusė pirmą kartą galėjo gerai jį apžiūrėti. Ji ir anksčiau įsivaizdavo, kad jis gražus, bet fantazijos nė iš tolo neprilygo tikrovei. Kazanova buvo tikras gražuolis – daugiau kaip metro aštuoniasdešimties ūgio, įdegęs, tankiais ir juodais kaip degutas plaukais. Ir tos neįtikėtinai gražios akys. Plaukai susitaršę nuo netikėtų grumtynių – lyg ką tik būtų išlipęs iš lovos.
Ak, Liuse, mesk tai iš galvos.
– Turite lygiai tris minutes susirinkti būtiniausius daiktus: vaistus, dantų šepetėlį ir pamainą apatinių. Dėl drabužių galite nesirūpinti.
Ji nesiginčijo. Nuskuodė į miegamąjį, čiupo kelias poras kojinių ir apatinių, dantų šepetėlį ir tabletes nuo alergijos. Visa tai sutilpo mažytėje kuprinėlėje. Kadangi turėjo dar porą minučių, tai nusiplėšusi sijoną ir pėdkelnes įšoko į džinsus ir sportinius batelius. Nežinojo, nei kur jie keliaus, nei kaip, nei kiek laiko užtruks, todėl norėjo jaustis patogiai.
Kai Liusė išlindo iš miegamojo, buvo likusios dar kelios sekundės. Kazanova laukė jos susierzinęs ir pamatęs atsistojo.
– Pagaliau…
– Sakėte – turiu tris minutes, tris ir užtrukau, – tarė ji ir nesusivaldžiusi šyptelėjo.
– Linksminatės?
– Šiek tiek, – prisipažino Liusė. Jau seniai jos venomis netryško tiek adrenalino ir nerausvino skruostų. Daugybę metų, jau net buvo pamiršusi, koks geras tas jausmas. – Jūs taip pat linksminatės. Kitaip nebūtumėte tapęs slaptuoju agentu.
Kazanova linktelėjo nė nebandydamas ginčytis.
– Eime.
Jis išvedė Liusę pro skylę sienoje.
– Džiaugiuosi, kad ponios Fluger nebuvo namuose, – tarė ji. – Tikriausiai būtų mirtinai išsigandusi.
– Kodėl manote, kad jos nėra?
Iš tikrųjų – aštuoniasdešimt dvejų metų Liusės kaimynė ponia Fluger ramiausiai sėdėjo savo svetainėje priešais televizorių ir pamačiusi Kazanovą nusišypsojo.
– Tai jau sugrįžote, – džiugiai tarė ji. Nors dėl artrito senutė beveik negalėjo vaikščioti, protą turėjo šviesų it dvidešimtmetė. – Sveika, brangioji Liuse.
Liusė spoksojo į juodu praradusi žadą.
– Judu pažįstami?
– Dabar jau pažįstami, – tarė ponia Fluger. – Šis jaunuolis paskambino į mano duris ir papasakojo, jog tave persekioja kažkokie teroristai, ir paprašė pagalbos, kad galėtum pabėgti…
Ji atsainiai gūžtelėjo pečiais, lyg būtų norėjusi pasakyti: „Juk žinai, kaip būna.“ Tarsi tokie dalykai būtų įprasta kasdienybė.
– Bet siena… Juk jis išgriovė jūsų sieną, – tarė Liusė.
– Na, gavau pluoštelį šlamančiųjų ir viską sutvarkysiu, – ponia Fluger vėl nusisuko į Kazanovą: – Kol jūs naršėte po Liusės butą, aš surinkau daiktus, kurių jums gali prireikti, – ji mostelėjo į seną pirkinių krepšį. – Ten yra drabužių ir dar šio to iš senų gerų laikų. Man jų nebeprireiks.
Kazanova žvilgtelėjo į krepšio vidų ir šyptelėjo Liusei:
– Nuostabu, Liuse. Persirenkite šiais rūbais – būsite Besė Fluger.
Brajenas Eliotas, pravardžiuojamas Kazanova, vos tramdė juoką žiūrėdamas, kaip Liusė Miler velkasi didžiules oranžinės spalvos trikotažines kelnes ir susiriša ant liemens. Ji tikrai atrodė juokingai.
Jis jau nemažai žinojo apie ją – kur užaugo, kur lankė mokyklą, kaip klostėsi jos karjera. Ir nusprendė, kad iš jos išeis tobula slaptoji agentė Alliance kompanijoje, kurioje kažkas grobsto turtą, nes mergina buvo pareiginga, sąžininga ir protinga. Ji tikrai buvo tokia. Per kelias pastarąsias savaites Liusė puikiai padirbėjo – surinko marias informacijos į labai talpią atminties kortelę ir nieko neklausinėdama vykdė jo nurodymus.
Be viso šito, ji buvo stebėtinai atkakli ir velniškai gerai mokėjo pakovoti už save. Gerai ją paruošus… Ne, apie tai geriau nė negalvoti. Jis pats leidosi įtraukiamas į melo ir šešėlių kupiną gyvenimą ir jau buvo taip giliai įklimpęs, kad nebegalėjo normaliai gyventi. Nenorėjo to linkėti mielajai Liusei Miler, kuri akivaizdžiai nieko nenutuokia apie bjauriąją gyvenimo pusę.
Bet su bjauriausiais pasaulyje drabužiais jai jau teko susidurti. Ant oranžinių kelnių ji užsivilko palapinės dydžio visų vaivorykštės spalvų chalatą, plaukus susikišo po sidabriškų garbanų peruku, o ant nosies užsitupdė senus ponios Fluger akinius, kurių raudoni rėmai buvo ne ką baisesni nei pačios Liusės.
– Mano senoji vaikštyklė štai ten, – ponia Fluger mostelėjo į svetainės kampą.
– Nieko iš to nebus, – suaimanavo Liusė. – Niekas nepatikės, kad man aštuoniasdešimt.
– Aštuoniasdešimt dveji, – pataisė senoji ponia.
– Patikėkite manimi, jeigu kas nors stebi jūsų namą, pro jų akis tikrai neprasprūdo, kas gyvena kaimynystėje, – vyras išlankstė vaikštynę ir pastatė priešais Liusę. – Pažiūrėkime, kaip vaikšto mūsų senutė.
Liusė pasirėmė į vaikštynę ir įtikinamai suvaidino artrito kamuojamą pagyvenusią moterėlę.
– O dangau, – atsiduso ponia Fluger. – Tik nesakykite, kad ir aš taip atrodau.
– Aš šiek tiek perdėjau, – sušvelnino padėtį Liusė ir pasisukusi į kaimynę spontaniškai ją apkabino. – Ak, ponia Fluger, net nežinau, kaip jums dėkoti už tokią pagalbą. Juk jūs net nepažįstate šio vaikino.
– Jis parodė man ženklelį, – naiviai pasiaiškino ponia Fluger. Kaip ji galėjo žinoti, kad tas ženklelis netikras – tokių galima nusipirkti ant kiekvieno gatvės kampo. – Šiaip ar taip, jo akys kelia pasitikėjimą. Jis tavimi pasirūpins.
– Tikiuosi, – tarė Liusė ir reikšmingai žvilgtelėjo į Brajeną. – Ar jau galime keliauti?
Brajenas taip pat padėkojo senajai Liusės kaimynei, tada padėjo Liusei išeiti pro duris ir nusileisti vežimėliams skirtu takeliu.
– Nuleiskite galvą. Štai taip, – sušnibždėjo jis. – Jums puikiai sekasi. Jeigu nežinočiau, kaip yra iš tikrųjų, galėčiau prisiekti, kad esate senelė.
Bet jis žinojo. Tas kūnas, kuris buvo prisiglaudęs prie jo, gulinčio ant grindų, tikrai nė
