jausmus ir įkalbėti, kad jam padėtų. Ir buvo teisus.
Dažniausiai būdavo teisus. Mėgo viską padaryti iki galo.
Kai užvedė automobilį ir pajudėjo, jis lengviau atsipūtė. Jei kas ir stebėjo, Liusė juos apkvailino suvaidinusi senąją ponią. Niekas nesekė iš paskos.
Įvažiavęs į prekybos centro stovėjimo aikštelę Brajenas pastatė automobilį laisvoje vietoje, visai šalia tos, iš kur jį buvo paėmęs.
– Kodėl čia sustojome? – pasidomėjo Liusė.
– Keičiame automobilį, – jis išjungė variklį ir ištraukė iš degimo spynelės savo visraktį.
– Kas čia? – paklausė Liusė, rodydama į keistai atrodantį raktelį. Staiga aiktelėjo: – O Dieve, jūs pavogėte šį automobilį!
– Tik pasiskolinau. Savininkė palaimingai leidžia pinigus Marshal Fields[3]. Ji niekada to nė nesužinos.
– Tikrai baisu, – tarė Liusė, – kad išvis yra tokių daiktų, o mūsų valstybės pareigūnai vagia automobilius.
– Bijau, kad mūsų valstybės pareigūnai užsiima ir blogesniais dalykais nei automobilių vagystės, – tarė Brajenas, kai jie išlipo iš automobilio. Deja, jam savo kailiu teko patirti, ką tie pareigūnai gali.
Liusė čiupo nuo užpakalinės sėdynės vaikštynę, bet ja nebesinaudojo, o grakščiu žingsniu nusekė Brajenui iš paskos. Jis pasuko prie automobilio, kuriuo buvo atvažiavęs iki čia – sidabrinio jaguaro XJE. Kadangi vairavo savo, o ne tarnybinį automobilį, nenorėjo rizikuoti būti atpažintas – tam ir buvo reikalingas tas žaidimas su automobiliais.
– Hm, šis man patinka net labiau nei mersedesas, – tarstelėjo Liusė, dėdama vaikštynę į bagažinę. – Ar jis irgi vogtas?
– Ne, šitas mano.
– Nemaniau, kad valstybės pareigūnai uždirba tiek, jog gali sau leisti važinėtis jaguaru.
– Jie ir neuždirba. Mano valstybinis atlyginimas nėra vienintelis pajamų šaltinis, – Brajenas niekada nemanė, kad saugos paslaugų verslas, kurį užsuko draugams ir šeimai nuraminti, taps toks pelningas. Jis atidarė jai dureles: – Galite nusimesti savo maskuotę – mes saugūs.
– Dėkui Dievui, – Liusė nusitraukė peruką ir palaidi jos plaukai nuvilnijo ant pečių tartum kaštoninis krioklys. Rudi plaukai Brajenui anksčiau nedarė jokio įspūdžio, bet Liusės buvo tokie tankūs ir gražios sodrios spalvos.
Kol Brajenas nuėjo prie vairuotojo durelių, Liusė jau buvo spėjusi išsilukštenti iš chalato, kurį vilkėjo ant baltos aptemtos palaidinės. Staiga ji nusikeikė.
– Pamiršau džinsus.
– Ne, aš juos paėmiau… – tarė jis, bet prisiminė, kad taip susižavėjęs spoksojo, kaip ji nusivilko džinsus parodydama baltų sportiškų kelnaičių kraštelį, jog visai pamiršo juos paimti. – Suveiksime jums kokių drabužių, nesirūpinkite.
Nebuvo laiko galvoti apie Liusės kelnaites. Čia ir taip darėsi karšta.
Aptikęs pasiklausymo įrangą Brajenas sutriko. Buvo įsitikinęs, kad Liusė persūdo – niekas jos nepersekioja ir nešniukštinėja po namus. Bet ji juk neįrašinėjo pati savęs.
Tiesą sakant, gerai ištyrinėjus telefone įtaisytą blakę įtariamųjų ratas gerokai susiaurėjo. Tas daikčiukas buvo pačių naujausių technologijų – iš Rusijos. Ir toks modernus, kad, tiesą pasakius, tik jo agentūra tegalėjo leisti sau įsigyti. Žinoma, dar ir rusai. O kad jie čia būtų įsipainioję, Brajenas tikrai nemanė.
Jį išdavė kažkas iš saviškių. O tai reiškia, kad jo ir Liusės gyvybės nevertos nė sudilusio skatiko, nebent jam pavyktų išsiaiškinti, kuris iš agentų yra tas Benediktas Arnoldas[4], ir kaip galima greičiau jį ar ją neutralizuoti.
ANTRAS SKYRIUS
Kurį laiką jie važiavo tylėdami. Brajenas rinkosi aplinkkelius – tai išvažiuodavo į greitkelį, tai vėl išsukdavo iš jo, kad būtų visiškai tikras, jog niekas neseka. Paskui pasuko į šiaurę, po truputį regzdamas planą.
– Ar gerai jaučiatės? – paklausė jis Liusės, kuri buvo nepaprastai tyli. Jis tikėjosi, kad ji apibers jį klausimais, kur jie važiuoja ir kas bus toliau, nors atsakymus ir jis žinojo ne visus.
– Gerai.
– Apgailestauju, kad įvėliau jus į tokį pavojingą žaidimą.
– Žinojau, į ką veliuosi, kai sutikau imtis šito darbo. Perspėjote, kad bus šiek tiek rizikos.
Ji nenutuokė nė pusės to, kas jai gresia. Brajenas nesitikėjo, kad priešininkas – iš jo paties darbuotojų.
– Puikiai padirbėjote. Vis dėlto norėčiau, kad būtume galėję užbaigti, ką pradėjome.
– Aš užbaigiau.
– Nesupratau…
– Po mudviejų pokalbio aš supratau, kad nebegalėsiu dirbti Alliance Trust. Tada spjoviau į bet kokį atsargumą. Anksčiau labai saugojausi, kad niekas nepastebėtų kopijuojant informaciją, bet pagalvojau, jog dabar tai nebesvarbu. Todėl ėmiau ir nukopijavau viską, kas papuolė – beveik viską, kas sukaupta kompiuterinėje sistemoje. Nė nemaniau, kad ta mažutė laikmena tokia talpi.
– Nukopijavote viską? – Brajenas negalėjo patikėti savo ausimis.
– Viską, ko man galėtų prireikti. Dar šiek tiek užtruksiu, kol viską peržiūrėsiu. Tas, kuris grobstė pensijų fondo lėšas, buvo labai atsargus. Bet aš turiu visų darbotvarkes, skambučių sąrašus, prisijungimo ir atsijungimo nuo sistemos laiką, slaptažodžius, žinau, kas kokiuose susitikimuose dalyvavo. Atmetimo principu galėsiu išsiaiškinti, kas neteisėtai pasiglemžė tuos pinigus – žinau, kad galėsiu.
– Jums nereikės to daryti. Mano agentūroje dirba geriausi specialistai šalyje… – staiga jis nutilo supratęs, kad nežinodamas, kas jį išdavė, negali nė vienam iš savo darbuotojų patikėti tos informacijos. Vienas klavišo spustelėjimas – ir visi įrodymai, dėl kurių Liusė rizikavo savo galva, išnyks be pėdsakų.
– Aš pati galiu tai padaryti, – tarė Liusė. – Man puikiai sekasi spręsti rebusus. Gal jūs ir turite puikių ekspertų ir naujausios technikos, bet aš pažįstu tame banke dirbančius žmones. Mačiau jo gyvenimą iš vidaus. Niekas geriau už mane negalėtų išanalizuoti duomenų.
Brajenas pagalvojo, kad Liusė galbūt teisi.
– Ko jums prireiks?
– Tokiam informacijos kiekiui apdoroti man reikia galingo kompiuterio. Ir ramios darbo vietos. Tik tiek.
Planas, kurį Brajenas jau anksčiau rezgė mintyse, įgavo ryškesnius kontūrus. Sumanymas gana pašėlęs, bet jis nežino kito būdo Liusei apsaugoti. Būtų galėjęs apgyvendinti ją kurioje
Didžiulis universalinių parduotuvių tinklas JAV (vert.).
Benediktas Arnoldas – garsus JAV armijos generolas, Pilietinio karo metu išdavęs savo armiją (vert.).
