Buvau itin atsargi. Iki šios dienos neįrašinėdavau ilgiau kaip penkias ar dešimt minučių. Ir visada tik būdama viena kabinete, užsidariusi duris. Niekada niekam nieko nepasakojau. Niekada. Niekas negalėjo prieiti prie atminties kortelės, aš laikiau ją savo liemenėlėje.
Brajenas pažvelgė į ją.
– Tikrai? Ar ji ir dabar ten?
– Taip.
Automobilis be jokios aiškios priežasties lengvai slystelėjo į šoną ir Liusė susimąstė, nejaugi toks nekaltas dalykas kaip keli žodžiai apie liemenėlę privertė Brajeną krūptelėti. Juk jis slaptasis agentas – tikriausiai yra matęs paprastam žmogui neįsivaizduojamų dalykų. Moteriški apatiniai tikrai neturėtų jo trikdyti.
Ypač jos apatiniai, kurie tikriausiai patys nuobodžiausi pasaulyje.
Jau visą amžinybę ji nesistengė padaryti įspūdžio priešingai lyčiai. Tą flirtuojančią nutrūktgalvę mergaičiukę paslėpė po senamadžiais kostiumėliais, storais akiniais ir rudais plaukais. Bet juk darė tai ne šiaip sau.
Taigi Brajenas tikriausiai bandė išvengti grumsto kelyje.
Važiavo jie beveik penkias valandas, bet liepos dienos ilgos ir Niujorką jie pasiekė dar nesutemus. Liusė daugybę kartų čia lankėsi, bet po paskutinio vizito jau buvo praėję nemažai laiko ir ji buvo užmiršusi, kaip myli šį miestą. Niujorkas alsavo tokia energija, kaip joks kitas miestas pasaulyje. Automobilių keliamas triukšmas ir išmetamųjų dujų kvapas čia buvo ypatingas.
– Ar pasiliksime Manhatane? – pasmalsavo ji.
– Taip.
– Ar paliksite mane viešbutyje?
– Ne. Nenoriu rodytis niekur, kur reikalaus asmens dokumentų, kol gausime naują pasą.
– Tai turėsiu apsistoti slėptuvėje?
– Pačioje slapčiausioje.
Brajenas išsišiepė ir Liusė pirmą kartą išvydo kiek daugiau nei menką šyptelėjimą. Nuo tos šypsenos net susijaukė viskas viduje. Neveltui kaprizingoji ponia Fluger tapo tokia paslaugi. Dar dešimt minučių, ir senoji ponia būtų atidavusi jam paskutines savo kelnes. Jėzau, Liusė negalėjo patikėti, kad nusimovė džinsus prie nepažįstamo vyro. Bet tuo metu ji buvo pernelyg išsigandusi, kad rūpintųsi tokiais dalykais.
Linkolno tuneliu jie persikėlė į Manhataną ir atsidūrę miesto centre pasijuto apsupti dangoraižių, autobusų, automobilių, taksi ir pėsčiųjų. Visur buvo minios žmonių. Ir kokių įdomių žmonių! Įvairiausių spalvų, formų ir dydžių. Vieni buvo išsipustę – galbūt skubėjo į teatrą, kad nepavėluotų, kiti susiglamžiusiais kostiumais mojo taksi automobiliams, matyt, buvo ką tik po ilgos darbo dienos biure. Ir, žinoma, visur pilna spalvotųjų. Jie dirbo greitojo maisto vagonėliuose, pasislėpę po tentais pardavinėjo garsių dizainerių darbų kopijas ir nelegalius DVD. Ir daugybė valkatų.
Nors jau prisiminė, kaip myli šį miestą, bet jis kėlė ir skaudžių prisiminimų. Paprastai Liusė neleisdavo sau galvoti apie paskutinį apsilankymą šiame mieste, kai grįždama namo praverkė visą ilgą kelią. Bet dabar suvokė, kad tie prisiminimai jau nebe taip skaudžiai žeidžia, liko tik liūdesys ir ilgesys – nieko daugiau.
Pastarieji dveji metai išgydė žaizdas. Reikėjo tik laiko ir ramios aplinkos, kurią surado dirbdama banke. Bet dabar Liusė buvo pasirengusi judėti į priekį, jautėsi daug labiau subrendusi ir gerokai išmintingesnė. Ji net jautė dėkingumą tam pinigų eikvotojui. Kad ir kas jis toks, bet supurtė jos nuobodžiai ramų gyvenimą, kitaip būtų įklimpusi toje užrūgusioje pelkėje, bijodama gyventi toliau.
O dabar ji gyvena. Tikrai gyvena. Važiuoja sau Dešimtąja aveniu Jaguaru, drauge su slaptuoju agentu. Nekasdienis įvykis.
Liusė pravėrė langą ir ją apgaubė įstabūs miesto kvapai. Užuodė kažkokio egzotiško maisto aromatą – česnako, peletrūno, kario – ir jos skrandis sugurgė. Staiga suprato, kad nuo pusryčių nieko burnoje neturėjo, o ir tada vos sugebėjo susistumti į save šiek tiek jogurto. Buvo pernelyg sunerimusi dėl to, kas vyksta.
– Aš alkana kaip vilkas, – prisipažino ji. – Ar galima tikėtis, kad tos slėptuvės šaldytuve bus ko nors valgomo? O gal galėtume užsisakyti kinų maisto? – su viltimi paklausė.
– Nesurūpinkite, pamaitinsiu.
Dabar jie važiavo Aukštutiniu Vestsaidu, gatvės pakraščiuose puikavosi prabangios parduotuvės, prašmatnūs restoranai, nedidukės maisto parduotuvėlės, į dangų stiebėsi aukšti namai, kuriuose gyveno gražūs žmonės. Ir anąkart didžiąją laiko dalį ji praleido netoli nuo čia, šalia Kruzo apartamentų.
Jie pravažiavo pro restoraną Une Nuit[5] . Nors Manhatanui dar ankstokai, bet prie durų jau būriavosi madingai išsipuošę žmonės, viltingai lūkuriuojantys, kol galės papulti į vidų.
– Skaičiau apie šitą restoraną, – Liusė mostelėjo ranka ton pusėn. – People žurnale, regis. O gal Buzz. Kažkokia kino žvaigždė čia šventė savo gimtadienį ar kažką panašaus.
– Viena iš sesučių Hilton.[6]
– O, tai domitės gandais? Ar slaptieji agentai turi laiko skaityti Buzz?
– Tiesą pasakius, nieko neskaičiau, bet dalyvavau tame vakarėlyje.
– Nejuokaujate? Nejaugi jūs tikrai pažįstate sesutes Hilton? – Liusė tiesiog svaigo dėl žvaigždžių. Nuo paauglystės negalėjo atsiplėšti nuo bulvarinių žurnalų, kurie rašė apie įžymybes, ir svajojo kada nors gyvenime būti tokia kaip jie ar bent jau sukinėtis tarp jų.
Tačiau jai teko patirti savo kailiu, kad įžymybių gyvenimas – ne vien vakarėliai ir prabanga. Žvilgantis paviršius slepia daug purvo. Vis dėlto net po nesėkmingo susidūrimo su tuo pasauliu ji nesiliovė juo žavėtis.
Brajenas nieko neatsakė, tik už kampo įsuko į požeminį garažą ir magnetine kortele atsidaręs vartus įvažiavo vidun.
– Hm, juk mes ne pavalgyti čia sustojame? – paklausė Liusė, žvelgdama į savo oranžines trikotažines kelnes. – Noriu pasakyti, kad kada nors mielai čia užsukčiau, bet šitaip apsirengusios manęs čia neįleis.
Brajenas šyptelėjo.
– Galėčiau įsivesti jus į vidų, bet dabar mes ten neisime. Tiesą sakant, čia jūsų slėptuvė, – jis įvairavo automobilį į rezervuotą stovėjimo vietą ir išjungė variklį.
– Keistoka vieta slėptuvei, – nusistebėjo Liusė. – Maniau, būsime kiek labiau… izoliuoti.
– Slėptuvė gali būti bet kur, svarbiausia – kad niekas apie ją nežinotų, – jis įsivedė Liusę pro duris, ant kurių buvo pritvirtinta lentelė Une Nuit. Įėjimas. Mažyčiame beveidžiame fojė nebuvo jokios nuorodos į restoraną. Jie sulipo į išklerusį liftą ir Brajenas paspaudė mygtuką be numerio.
– Pasakykite slaptažodį, – nuskambėjo kompiuterinis balsas.
– Enčilada
Viena naktis (pranc.).
Hilton viešbučių paveldėtojos, viena iš jų – garsi žvaigždė Paris Hilton (vert.).
