dvynė sesuo išteka už roko žvaigždės.
– Tikrai? Už ko? – Dieve, padėk, kad tik ne už kurio nors iš In Tight.
– Ziko Vudlou.
Liusei aiškiai palengvėjo, bet tik tol, kol ji nesuvedė visų faktų į vieną – apie Ziko sužadėtuves ji skaitė Buzz.
– Tavo sesuo yra Samer Eliot, tiesa? Jūsų šeimai priklauso visi tie žurnalai?
Mergina net nustėro – Eliotai, viena turtingiausių rytinės pakrantės šeimų.
Skarlet nustebo:
– Nejaugi nežinojai?
Liusė pagalvojo, kad reikėtų prikąsti liežuvį.
– Nežinojau, kad Brajenas – Eliotas. Aš lėtoka, pamažiukais viską dėlioju į vietas. Dar neseniai esame kartu, – pridūrė ji tikėdamasi, kad tai viską paaiškins. – O mano drabužiai… hmm… aš juos sudeginau. Noriu viską pradėti iš naujo.
– Sudeginai? Kur?
Pavėluotai Liusė prisiminė, kad Niujorke uždrausta deginti bet ką – taip ji nusikalstų įstatymui.
– Namuose.
– O kur tavo namai?
– Kanzase. Ūkyje, – bent tai buvo tiesa. Liusė užaugo mažame Kanzaso ūkelyje, o jos tėvai ten tebegyveno.
– Ką Brajenas veikė Kanzase? Maniau, jis skrido į Europą.
– Jis lankėsi Europoje. Mudu susipažinome Paryžiuje.
– O paskui sugrįžai namo, į savo fermą, sudeginai visus drabužius ir atvažiavai čia? Nuoga?
Liusė nusišypsojo taip, lyg tai nebūtų pati kvailiausia istorija, kuria kažkas turėtų patikėti.
– Teisybė.
– Na, mergyt, man patinka tavo būdas.
Leisdamasis liftu į restoraną Brajenas bandė atgauti pusiausvyrą. Puikiai suprato – reikės gerokai pasistengti, kad šeima patikėtų, jog Liusė yra jo mergina. Anksčiau jis neužmegzdavo rimtų santykių. Tiesa, kartą bandė, bet greitai suprato, kad moterims nepatinka, kai jis dingsta savaitėmis. Todėl nusprendė – kol dirba tokį darbą, būtų nesąžininga įsipareigoti vienai moteriai. Ne vien dėl to, kad dažnai tenka tiesiog pradingti. Vieną kartą jis gali visai nebegrįžti namo.
Jei taip nutiktų, vargšė moteris tikriausiai niekada nesužinotų, kas jam nutiko.
Geriau jau vaikščioti į pasimatymus. Retkarčiais jis permiegodavo su moterimi, jeigu ji būdavo karšta ir priimdavo žaidimo taisykles. Labai retai parsivesdavo moterį į namus, ir niekada nebuvo čia apgyvendinęs meilužės. Kad šeima prarytų jo mestą kabliuką, reikia apsimesti, kad yra iki ausų įklimpęs. O tai reiškia, kad turės vaidinti įsimylėjusį vaikiną, viešai demonstruoti susižavėjimą, žvelgti ilgesingu žvilgsniu ir visa kita.
Galbūt reikėjo geriau parengti Liusę tokiam vaidmeniui. Jie net nesugalvojo jos gyvenimo istorijos – iš kur Liusė kilusi, kur jie susipažino.
Na, gerai, Liusė gana nuovoki, pati ką nors sugalvos. Jei tik papasakos jam viską, ką iš jos ištraukė Skarlet, jiems pavyks nesusimauti, viskas bus gerai.
O dėl to bučinio… Kai jis čiupo ją ir pakštelėjo į lūpas, Liusė atrodė it išgąsdinta stirnaitė, staiga išvydusi automobilį. Na, jis tai tikrai nustebo. Jos lūpos buvo švelnios ir karštos, ir jos jautrumas per susilietusias lūpas kažkaip persidavė jam.
Tai buvo vos pastebimas lūpų susilietimas, visiškai nekaltas, bet sukrėtė jį iki kaulų smegenų. Nė vienas bučinys dar nėra taip paveikęs.
Į restorano virtuvę Brajenas įėjo jau beveik susitvardęs, tačiau prisiminimas apie bučinį sklandė kažkur mintyse.
– Sveiki, bose! Džiaugiuosi, kad sugrįžote! – pasisveikino padažą ruošiantis virėjas.
– Monsieur[7] Brajenai, – pašaukė kitas. – Tuos florentietiškus blynelius su įdaru svečiai ryja kaip karštus pyragėlius.
Vyriausiasis virėjas Kim Činas, kuris vairavo virtuvę kaip jūrininkas laivą per audrą, pakėlė akis nuo kepimo skardos ir prisidėjo prie sveikinimų:
– Pačiu laiku!
Na gerai, kurį laiką jis išties buvo apleidęs savo verslą. Niekas nežadėjo, kad bus lengva dirbti du darbus. Alliance Trust byla įsiurbė jį iki kaklo. Kol Liusė savaip rinko informaciją, jis savo ruožtu bandė susekti asmenis, kuriems buvo pervedami išgrobstyti pinigai, ir dirbo su dviem prancūzų agentais, kad tie pinigai nepasiektų Irako teroristų sąskaitų anksčiau, nei Amerikoje bus susekti žmonės, prasukę šį reikalą. O jeigu nori juos pričiupti, turi surinkti galybę įrodymų, tik taip pavyktų ilgam izoliuoti juos nuo visuomenės.
– Kur Stašas? – pasiteiravo jis Kimo.
– Tas niekam tikęs prancūzpalaikis restorane plepa su lankytojais.
Tai buvo labai juokinga, nes iš tiesų Stašas beveik gyveno restorane ir suko kasdienę rutiną: mokėdavo sąskaitas, skaičiuodavo atlyginimus, rūpinosi begale kitų smulkmenų, kad Une Nuit būtų mėgstamiausias restoranas.
– Brajenai, sugrįžai?! – pasveikino jį Stašas ir nuoširdžiai apkabinęs porą kartų pakštelėjo lūpomis ore. Stašas Martenas buvo energingas trisdešimtmetis prancūzas. Užsispyręs, bet ne mažiau linksmas, jis buvo puikus restorano valdytojas, kai savininkas jame pasirodo kaip jaunas mėnulis. – Kodėl taip ilgai negrįžti, ką? – paklausė su prancūzišku akcentu. – Kol tavęs nebuvo, galėjome šią vietą paversti dešrainių užkandine.
Brajenas buvo paruošęs ilgiausią istoriją apie savo klajones po Europą, bet tepasakė:
– Kai ką sutikau, – reikėjo padėti pagrindą Liusės istorijai. Ilgus metus dirbdamas slaptuoju agentu jis įgudo meluoti. Stebino tai, kad pasakojant apie Liusę jam nereikėjo specialiai virpinti balso. Tai, kas prasidėjo kaip eilinė byla, virto jaudinančiu ir iššūkius keliančiu nuotykiu – gero nelauk.
Liusė spoksojo į veidrodį ir negalėjo atplėšti akių nuo savo atvaizdo. Dirbdama Skarlet neleido jai nė žvilgtelėti į veidrodį, todėl naujas įvaizdis Liusei buvo visiškas siurprizas. Net ne siurprizas, o tikras šokas. Ir motina nebūtų jos atpažinusi. Toks, žinoma, ir buvo tikslas.
Jos rudos garbanos gulėjo ant grindų. Skarlet patrumpino jai plaukus vos žemiau ausų ir nudažė šviesiai, džiovindama ištiesino ir jie žvilgėdami krito ir plaikstėsi nuo kiekvieno judesio. Antakiai buvo išpešioti ir atrodė visai kitaip, profesionaliai užtepta kosmetika paryškino veido bruožus ir pakeitė lūpų formą. Išryškėjo skruostikauliai.
O drabužiai! Perraususi krūvas prabangiausių apdarų Skarlet nusprendė, kad Liusė turi būti išskirtinė, todėl surinko jai komplektą šviesių spalvų grožybių – samanų žalumo, slyvos, meliono gelsvumo, rusvai auksinių. Dabar Liusė
Pone (pranc.).
