su ja Brajenas peržengtų etikos rėmus. Liusė gerbė jo nuostatą nepainioti darbo ir asmeninių santykių.
Tik ar dažnai žmonės taip traukia vienas kitą kaip juodu su Brajenu? Nejaugi galima taip paprastai ignoruoti tokius jausmus?
Liusė negalėjo.
Po geros valandos mergina pradėjo nejuokais nerimauti. Kur jis taip ilgai užtruko? Kokie neatidėliotini reikalai taip ilgai laiko restorane? O gal jam kas bloga nutiko?
Nebegalėdama ilgiau ištverti Liusė šoko iš lovos, užsitempė kelnes ir marškinėlius. Tokiais drabužiais tikrai nesugundysi, bet ne tai dabar buvo jos galvoje. Užsidėjusi ant nosies akinius – naujus, stilingus, kuriuos Brajenas įkalbėjo nusipirkti drauge su kontaktiniais lęšiais – ji nuskubėjo prie lifto.
Išeiti iš buto Liusė galėjo, bet nesuradus Brajeno nepavyktų sugrįžti atgal, todėl dėl viso pikto pasiėmė kelis dolerius ir Skarlet telefono numerį. Įlipusi į liftą ji nusileido žemyn į restoraną.
Kai juodu sugrįžo iš pobūvio, restorane buvo tamsu, o dabar ji matė iš kažkur sklindančią šviesą. Pabandė atidaryti duris, bet jos buvo užrakintos, todėl garsiai pasibeldė.
Kai niekas nepasirodė, Liusė įsivaizdavo blogiausia – Brajenas guli ant grindų kraujo klane ir neturi jėgų atsikelti. Bet netrukus pamatė iš prieblandos išlendančią figūrą. Iš pradžių Liusę sukaustė baimė, ir tik pamačius pažįstamus Brajeno bruožus atlėgo.
Jis atitraukė skląstį ir pravėrė duris.
– Liuse, ką čia veiki?
– Negalėjau užmigti. Taip ilgai negrįžai, kad aš susirūpinau, – tarė ji ir staiga suprato, kaip kvailai skamba jos žodžiai. Ji, Liusė, susijaudino, kad negrįžta superagentas, ir leidosi apačion jo gelbėti…
Brajenas atlaidžiai šyptelėjo.
– Ačiū, kad rūpiniesi. Atsiprašau, bet taip įsitraukiau…
– Kas čia taip kvepia? – pertraukė jį Liusė ir pravėrusi plačiau duris prasmuko pro Brajeną vidun. Iš virtuvės sklindantys kvapai traukė ją kaip valerijonas katę.
– Tai tik… desertas.
– Nejaugi tu dar alkanas po viso to, ko prišveitėme pas tavo senelius? – nustebo Liusė, bet ir netikėtai jos pačios pilvas suurzgė reaguodamas į svaigius maisto kvapus – ir ji norėjo gabalėlio.
– Ruošdamas maistą geriau susikaupiu, tai padeda man blaiviai mąstyti, – paaiškino Brajenas.
Liusė išvydo didžiulį pyragą.
– Apelsinai, štai ką užuodžiu!
– Teisingai, čia apelsininis biskvitas.
– Ir šokoladas. Dar burbonas…
– Tavo uoslė puiki.
– Koks čia desertas? – smalsiai paklausė Liusė.
– Pats nežinau. Pažiūrėsiu, kas iš viso to išeis.
Liusė pastebėjo ant viryklės kaistančius padažus ir priėjusi pauostė. Burna prisirinko seilių. Negalėdama atsispirti pagundai ji įkišo pirštą į šiltą šokoladinį padažą ir aplaižė.
– Mmm…
– Liuse! Čia juk restoranas. Taip negalima.
– Nejaugi ketini šį tortą patiekti lankytojams?
– Dabar jau ne, – šyptelėjo Brajenas. – Tiesą sakant, ruošiausi pats vienas visą suvalgyti.
– Dabar teks dalintis su manim. Ką darysi toliau?
Ji stebėjo, kaip Brajenas aštriu peiliu padalijo biskvitą į keturis tobulai lygius sluoksnius.
– Puikiai darbuojiesi su peiliu, – mestelėjo.
– Aš vienodai puikiai darbuojuosi su visais savo įrankiais, – atrėžė Brajenas ir Liusė vėl prisiminė paplūdimį.
– Nė neabejoju.
Brajenas metė jai reikšmingą žvilgsnį ir sugrįžo prie darbo. Apatinį sluoksnį jis aptepė plakta grietinėle, apšlakstė šokoladiniu padažu ir uždėjo antrą biskvito gabalą, kurį padengė dar storesniu grietinėlės sluoksniu ir trupučiu burbono padažo. Trečią gabalą vėl tepė grietinėle, šokoladiniu padažu ir apibarstė kepintais migdolais, o tada uždėjo paskutinį biskvito sluoksnį.
– Viršų norėčiau aplieti glajumi, tik nežinau, kokio skonio. Citrinų?
Liusė papurtė galvą.
– Per daug citrusų. Nelabai išmanau, apie ką kalbu, bet gal crème de mente? Vaikystėje mėgdavau maišyti apelsininį šerbetą su mėtiniais ir šokoladiniais ledais.
– Mažoji išradėja, – šyptelėjo Brajenas. – Gerai, po galais.
Jis greitai sumaišė glajų, įdėjęs šaukštą pipirmėtės ekstrakto vietoje crème de mente, kuris, jo manymu, nelabai tiktų su burbonu. Torto viršų papuošė apelsino griežinėliais ir mėtų lapeliais.
– Pats gražiausiais tortas, kokį yra regėjusios mano akys, – pagarbiai pareiškė Liusė.
– Šiek tiek perdedi, tiesa?
– Visai neperdedu. Tai tikras meno kūrinys. Net gaila pjauti. Bet juk pjausi, tiesa? – sunerimusi paklausė ji.
Brajenas nieko neatsakė, tik ištraukė dvi lėkštes, pasiėmė peilį ir mentelę, atpjovė du idealiai vienodus gabalus ir sudėjo į lėkštes. Tada ant viršaus užkrovė plaktos grietinėlės ir papuošė mėtos lapeliais.
– Svarbiausia, kaip pateiksi.
Liusė suprato, kad turėtų pulti prie deserto, bet negalėjo atitraukti akių nuo lašelio plaktos grietinėlės Brajenui ant skruosto.
– Kas yra? – sunerimo jis.
– Išsitepei grietinėle.
– Ak, – jis persibraukė per veidą rankšluosčiu, kurį buvo persimetęs per petį, bet nenusivalė taškelio.
– Eikš, leisk man, – Liusė paėmė rankšluostį jam iš rankų, bet, užuot juo nuvaliusi grietinėlę, pasistiebė ir ją nulaižė.
Brajenas išvertė akis.
– Ak, Liuse, – dusliai suaimanavo Brajenas, plėšomas geismo. Juodu stovėjo prie viryklės ir Liusė, įkišusi pirštą į šokoladinį padažą, brūkštelėjo jam per kitą skruostą, o tada nusilaižė pirštą.
– Purvinas darbas ruošti maistą, tiesa? – ji vėl pasistiebė liežuviu siekdama šokoladuoto skruosto.
– Tu tikra išdykėlė! – Brajenas pirštu pakabino iš
