jausdama ją užvaldantį geismą.
Eidama čia ji neketino Brajeno suvilioti. Bet būtent taip ir nutiko. Ne viešoje vietoje, šalia nebuvo šeimos, o tuščiame restorane, kuriame tvyrojo apelsinų ir šokolado kvapas.
Brajeno lūpos nuslinko nuo jos lūpų link skruosto, paskui į apačią, prie kaklo. Rankos glamonėjo krūtis per plonytį audinį.
– Tu be liemenėlės.
– Taip, rengiausi paskubomis, – Liusė vėl uždėjo jo ranką sau ant krūties, trokšdama jausti jį visu kūnu.
Brajenas atitraukė jos marškinėlių užtrauktuką ir lūpomis nuslinko žemyn iki pat krūtų. Nusmaukęs nuo pečių drabužį išlaisvino jos kūną. Kilstelėjęs pasodino ją ant šaldytuvo ir ėmė lūpomis glamonėti krūtis, iš pradžių švelniai, paskui vis geidulingiau. Nuo jo bučinių karščio bangos ritosi Liusei per visą kūną, iki pačių gelmių, ir vertė virpėti.
Jis nuvilko Liusės marškinėlius, paskui nusiplėšė savuosius nė negalvodamas atsisegti sagų, ir jos pabiro ant grindų. Tada priglaudė Liusę prie nuogos savo krūtinės ir suaimanavo.
– O Dieve…
Brajeno krūtinės plaukeliai švelniai kuteno Liusės spenelius ir geidulio bangos ritosi jos kūnu.
– Liuse, turime liautis.
– O ne, ne, ne, ne! Nesielk taip su manimi.
– Neturime jokių apsisaugojimo priemonių…
– Ir nereikia. Aš su spirale.
– Tikrai?
Liusė virpančiais pirštais bandė atsegti jo baltas linines kelnes.
– Negi juokaučiau? O dabar pamylėk mane, Brajenai Eliotai, arba tas puodas su šokoladiniu padažu atsidurs tau ant galvos.
SEPTINTAS SKYRIUS
Brajenas buvo iš tų vyrų, kurie sprendimus priima kliaudamiesi sveika nuovoka, bet dabar jos neliko. Liusė Miler sugriovė jo pasistatytas sienas ir niekas negalėjo sutrukdyti jiems mylėtis, net nenumatytų pasekmių grėsmė.
Jis vėl pabučiavo Liusę traukdamas jos kvapą, daug svaigesnį nei šokolado, kuriuo taip nevykusiai jis bandė ją pakeisti.
– Eime viršun, į lovą, – sušnibždėjo Brajenas.
– Ne. Tu apsigalvosi, jei suteiksiu tau nors menkiausią progą.
– Arba tu pati pabėgsi, – jis įkišo abi rankas į jos siauras kelnes. Po jomis Liusė vilkėjo tik kelnaites su plonyte juostele, jos užpakaliukas buvo nuogas. Brajenas apglėbė delnais stangrius apskritimus, nesiliaudamas bučiuoti jos mažučių tobulų krūtų. Speneliai buvo kieti lyg stiklo rutuliukai ir degino jam krūtinę it ugnis.
Liusė atsegė jo kelnes, įkišo ranką po trumpikėmis ir sudejavo palietusi stangrų penį.
– Palauk, Liuse! – šūktelėjo Brajenas ir šiek tiek atstūmė ją nuo savęs, kitaip būtų išsiveržęs lyg suplaktas šampano butelis. Negalėjo prisiminti, kada buvo taip susijaudinęs – galbūt niekada. Brajenui atrodė, kad preliudija tęsiasi visą amžinybę. Kiekvienas jos žvilgsnis ir prisilietimas, nekaltas ar ne toks jau nekaltas, varė iš proto.
Vienu judesiu jis nutraukė jai iki kelių kelnes ir kelnaites. Liusė aiktelėjo iš netikėtumo, bet jos laukė dar didesnė staigmena. Brajenas pasilenkė, petimi prisiglaudė prie jos juosmens, suėmė už šlaunų ir persimetė per petį. Liusė suspurdėjo priešindamasi.
– Ką darai, Brajenai?! Paleisk mane! – ji ištiesė ranką ketindama gerokai pliaukštelėti jam per užpakalį, bet tik lengvai paplekšnojo.
Brajenas apdovanojo ją gerokai stipresniu pliaukštelėjimu per nuogą užpakaliuką.
– Elkis gražiai.
– Ei! – šūktelėjo juokdamasi Liusė. – Ką darai?!
Jis nunešė ją tik iki didžiulio bufeto, ant kurio virėjai dėdavo garuojančius patiekalus, kuriuos padavėjai tuojau pat nešdavo lankytojams.
– Manai, tik tu gali akiplėšiškai elgtis? Tik tu gali gundyti?
– O, Brajenai, čia eidama neketinau tavęs suvilioti, tikrai, – ji suėmė Brajeną už galvos ir įkniaubė jo veidą tarp savo krūtų. Jis nė kiek nesipriešino. Jautėsi tartum rojuje. – Aš nerimavau dėl tavęs. Taip ilgai negrįžai. Jei nebūtum grietinėle išsitepęs veido, nieko nebūtų nutikę.
– Bet nutiko, panelyte. Tu pradėjai, o aš ketinu užbaigti, – Brajenas švelniai paguldė ją ant bufeto, nuavė sportbačius, galutinai nusmaukė kelnes ir numetė ant grindų. Tada praskėtė šlaunis ir įsitaisė tarp jų.
Liusė virpėjo iš stipraus geismo, Brajenui tereikėjo nusismaukti kelnes ir įslysti į ją, bet jis pirštu patikrino, ar ji pasirengusi, ir pajuto ją drėgną ir kviečiančią.
Mergina aiktelėjo nuo švelnaus prisilietimo.
– Prašau, – meldė ji. – Paskubėk.
Ne, jis neskubės, pirma jos paragaus. Pats virpėdamas iš nekantrumo Brajenas pasilenkė, pirštais pravėrė ją ir švelniai brūkštelėjo liežuvio galiuku.
Ji ėmė rangytis ir vėl suaimanavo:
– Ne, daugiau negaliu, maldauju…
– Užtat kitą kartą pagalvosi prieš imdama kvailioti su šokoladiniu padažu, – dusliai tarė Brajenas ir vėl prigludo lūpomis prie intymiausios jos vietelės. Stipriai laikė suėmęs už klubų, kad ji nesiraitytų ir neišsprūstų, ragavo vis atkakliau, tyrinėdamas liežuviu.
Liusė pakilo ir pirštais kibo jam į garbanas:
– Brajenai!
Tačiau jis Liusės nepasigailėjo – jaudino tol, kol pajuto, kad ji pasiekė malonumo viršūnę. Tada paleido, pats nusimetė likusius drabužius, prisitraukė ją prie krašto ir paniro į jos svaigią šilumą.
– Oi, – sudejavo Liusė. – Nebegaliu, Dieve mano…
Brajenas nėrė vėl, šįkart dar giliau, ir dar kartą, iki pat galo. Ji buvo tvirta, šilta ir slidi, jis savęs nebekontroliavo. Nebepajėgė.
Jis jautė, kaip ritmingai susitraukinėja ekstazės apimtos Liusės vidaus raumenys, ir pagaliau ji paskutinį kartą sudejavo. Jis dar tris kartus nėrė į ją ir baigė – ilgiau nebūtų ištvėręs. Tai neįmanoma po tokio ilgo susilaikymo.
Liusė staiga atsisėdo, vis dar turėdama jį savyje apsivijo rankomis kaklą ir pabučiavo į lūpas, tada jaukiai prisiglaudė panardindama veidą jam į plaukus.
– Prašau, nepalik manęs, niekada manęs nepalik, – paprašė. – Noriu būti šitaip per amžius.
Jis jau žiojosi sakyti, kad nustebintų rytoj į darbą atėjusius virėjus, bet laiku prikando liežuvį. Visai
