suklydau.
Pagaliau Skarlet paaiškino:
– Džesė Kleiton yra mano praktikantė Charizmoje.
– Žinote, – pareiškė Džesė, – aš tikrai turiu daug darbo, gal geriau apsieisiu be pietų.
Mergina bandė išsprūsti iš už stalo, bet Skarlet pasilenkė ir sulaikė ją už rankos.
– Liaukis, Džese, aš juk ne vergvaldė. Gali ramiai papietauti.
– Ne, man tikrai reikia eiti, – užsispyrė Džesė ir nepaisydama Liusės ir Skarlet įkalbinėjimų spruko nuo stalo.
Liusė atsisėdo į jos vietą ant oda trauktos kėdės.
– Atleisk, visai nenorėjau jos išgąsdinti.
Skarlet atrodė suglumusi.
– Labai keista. Kas galėjo jai nutikti? Gal jai nepatiko, kad yra panaši į mane?
– Na taip, juk tu – tikra pabaisa, – mestelėjo Liusė. – Tikriausiai niekas nenorėtų būti panašus į tave.
– Tikrai manai, kad mudvi panašios? Ir man taip pasirodė, kai priėmiau ją į darbą, bet paskui nusprendžiau, kad mano vaizduotė krečia pokštus.
– Na, daug yra panašių žmonių, – tarė Liusė, bandydama nesureikšminti jų akivaizdaus panašumo. – Judvi tikriausiai turite airiško kraujo.
Skarlet užsisakė mineralinio vandens ir savo mėgstamiausių Nicos salotų su trapiomis bandelėmis, o Liusė, kuri žavėjosi prancūziškosios ir azijietiškosios virtuvės deriniais, pasiėmė florentietiškos sriubos su kiaušiniu.
– Ir čia viskas? – nusistebėjo Skarlet.
– Po vakarykštės vakarienės nesijaučiu išalkusi, – paaiškino Liusė. Žinoma, neužsiminė apie apelsininį tortą su grietinėte ir mėtomis.
– O kur šiandien Brajenas?
– Tvarko kažkokius reikalus. Tiksliai nežinau.
– Tai net tau jis nieko nepasakoja apie savo darbo reikalus?
– Nenoriu būti pernelyg įkyri.
– O aš tokia esu. Tiesą sakant, visai šeimai jau nusibodo toks jo elgesys. Pastaruoju metu jis baisiai paslaptingas. Manėme, gal tai dėl tavęs, bet akivaizdu, kad ne, nes jis ir toliau dingsta.
– Šįvakar sugrįš, – tarė Liusė, bandydama neišsiduoti, kaip bjauriai jaučiasi. Kažin, ar Brajenas bent nutuokia, kaip artimieji dėl jo nerimauja, nors jis ir stengėsi to išvengti.
Skarlet pradėjo klausinėti Liusę apie drabužius, ar tinka, gal reikia dar ko nors.
– Rytoj rengiame fotosesiją su nuostabiausiais Givenchy vakaro drabužiais. Nužiūrėjau vieną suknelę, tau puikiai tiktų. Gal norėtum pabūti modeliu? Neblogai sumokėtume.
Liusė nusijuokė. Tik to ir trūksta – nuotraukos visoje šalyje platinamame žurnale. Būtų tas pats, kaip išsiųsti grobstytojui žemėlapį su nubraižytu keliu, vedančiu tiesiai pas ją.
– Oi, nemanau, kad tai gera mintis. Turiu darbo.
– Tiesa, juk rašai romaną! Labai džiaugiuosi, kad nusprendei vėl prie jo prisėsti. Kaip sekasi? Pažįstu William Morris leidyklos agentą, manau, galėčiau paprašyti, kad užmestų akį.
– Dar toli iki tos dienos, kai turėsiu ką parodyti, – tarė Liusė ir, Dievuli, ji visai nemelavo. – Bet vis tiek ačiū. Tu man tokia gera.
– Todėl, kad noriu, jog taptum mūsų šeimos dalimi. Brajenui tavęs reikia. Dar nesu mačiusi jo tokio laimingo, kaip praėjusį vakarą. Negalėjo atiraukti nuo tavęs akių.
Liusė nuraudo. Būtų norėjusi pasakyti Skarlet, kad mielai taps jų šeimos dalimi, bet juk to niekada nenutiks.
– Sveika, Skarlet! – pasisveikino prie jų staliuko stabtelėjusi pribloškianti raudonplaukė. Skarlet atsistojo ir jiedvi apsikabino. Raudonplaukė buvo gerokai aukštesnė už Skarlet – tikriausiai kokio metro aštuoniasdešimties. Tada Liusė atpažino moterį – tai buvo garsi manekenė Reda.
– Reda, – pristatė Skarlet, – čia Lindsė Morgan, Brajeno mergina.
Liusei nepavyko nugalėti savo žavėjimosi įžymybėmis, todėl ji tik suvebleno kažką neaiškiai, o moteris nuėjo prie savo staliuko.
– Tikriausiai smagu visą laiką būti tarp žvaigždžių? – paklausė ji Skarlet.
– Priprasi.
Liusė pagalvojo, kad nespės priprasti.
Tą vakarą Brajenas grįžo tik devintą. Vos spėjo išlipti iš lifto, kai Liusė puolė jam į glėbį.
– Ei, ei, ar kas nutiko? – paklausė jis ir apkabinęs ėmė glostyti nugarą.
– Jaudinausi dėl tavęs.
– Kodėl? Juk sakiau, kad sugrįšiu vėlai.
– Sakei, bet aš nežinojau, ką veiki, o mano vaizduotė toli siekia. Įsivaizdavau, kad tave pašovė, nudūrė, nunuodijo…
– Ak, Liuse, – Brajenas švelniai pabučiavo ją. – Nebuvo jokio pavojaus, dirbau nuobodžius ir varginančius darbus. Susisiekiau su kitais slaptaisiais agentais, bandžiau išsiaiškinti, kur dingo Mirtinas ginklas. Susitikau su Sibiriaku.
– Ar jis žino, kas iš tikrųjų yra Mirtinas ginklas?
– Ne. Tai žino tik agentūros vadas. Sibiriakas pažadėjo išsiaiškinti, rytoj apie šį reikalą pasikalbės su direktoriumi. Privalome jį surasti.
– Aš šiek tiek pasistūmėjau į priekį.
– Tikrai?
– Gal nori užkąsti? Stašas atnešė puikią vakarienę, nesuvalgiau nė trečdalio.
Brajenas jos nepaleido.
– Aš išalkęs, bet ne maisto.
– Hm, man regis, tu kažką supainiojai, – Liusė išslydo jam iš glėbio. – Sėskis. Pašildysiu vakarienę ir papasakosiu, ką išsiaiškinau.
Bešildydama vištieną su vyno padažu ji pasakojo, ką iškapstė – rezultatai jos visiškai nedžiugino.
– Atkrito visi įtariamieji, liko vienintelis. Patikrinau antrą kartą, paskui trečią. Ji vienintelė, kuri buvo prisijungusi visus kartus, kai buvo atliekamos neteisėtos operacijos.
– Ji?
– Pegė Holms, pono Vargovo sekretorė. Miela močiutė, banke dirbanti jau daugiau nei dvidešimt metų. Neįsivaizduoju, kaip ji galėtų būti susijusi su teroristais.
– Nustebsi, ką
