vynas teliūskavo taurėse, o pokalbiai liejosi laisvai.
Brajenas pastebėjo, kad ant stalo stovi kortelės su vardais.
– Ar tu taip sugalvojai? – paklausė Brajenas, imdamas savąją.
Liusė linktelėjo.
– Pamaniau, bus geriau, jei to paties žurnalo darbuotojai sėdės toliau vieni nuo kitų. Tada negalės šnibždėtis tarpusavyje.
Liusė pasielgė dar drąsiau – užuot sustūmusi du didelius stalus, ji nedidelius staliukus surikiavo kvadratu.
– Ar gerai? – abejodama paklausė ji. – Pamaniau, taip visiems bus lengviau bendrauti tarpusavyje.
– Manai, kad mūsų šeimai reikėtų dar daugiau bendrauti?
– Kalbate jūs daug, tik ne visada produktyviai. Reikėtų įprasti daugiau klausytis kitų.
Brajenas nusijuokė:
– Tikiuosi, pernelyg neįsijautei į taikdarės vaidmenį? Tas kandžiojimasis, aimanos ir šauksmai nenurims, kol kuris nors neatsisės į korporacijos prezidento kėdę.
– Na, aš noriu pamėginti.
Pasirodė Stašas, pasirengęs priimti specialius užsakymus gėrimams, bet svečiai atrodė patenkinti vynu.
– Ar nori peržiūrėti valgiaraštį? – sušnabždėjo jis Brajenui.
– Esu tikras, kad jis puikus. Tik nematau česnakinio sviesto.
– Liepsiu atnešti.
– Aš pats atnešiu. Noriu pasižiūrėti, kas darosi salėje viršuje.
Įėjęs į pagrindinę restorano salę Brajenas pasisveikino su keliais pažįstamais, pasiuntė butelį vyno konkurentui, kito restorano savininkui, nemokamais užkandžiais pavaišino muilo operos aktorius, pasakė komplimentą filmo primadonai.
Tada pastebėjo moterį, vieną vakarieniaujančią prie staliuko. Ji sėdėjo su taure raudonojo vyno, žvilgsnis klaidžiojo po salę. Pagaliau jų žvilgsniai susitiko ir moteris netvirtai šyptelėjo.
Brajenas nuėjo prie jos, moteris pakilo pasisveikinti.
– Mama, kodėl neperspėjai, kad ateisi? Ir kodėl niekas man nepasakė, kad čia esi?
Amanda Eliot apkabino sūnų, paskui pasitaisė savo aptemptą švarkelį.
– Nemanau, kad naujoji tavo draugė mane pažįsta. Jeigu esi užsiėmęs – nesivargink.
– Niekada nebūnu toks užsiėmęs, kad nesurasčiau laiko tau. Mama, noriu tave su kai kuo supažindinti. Eime į apačią, – dvejodamas pakvietė Brajenas. Jis žinojo, kad mama stengiasi laikytis atokiau nuo Eliotų klano. – Švenčiame ELK pusmečio pasiekimus.
– Vadinasi esi užsiėmęs. Užeisiu kitą…
– Ne, mama, turėtum prisidėti prie mūsų. Ir Karen čia.
Be sūnų, teta Karen buvo vienintelė iš Eliotų, su kuria Amanda ir toliau palaikė artimus santykius.
– Ar Patrikas čia? – atsargiai pasiteiravo ji.
– Ketino atvykti, kad dar labiau sukiršintų visus, bet paskui pranešė nedalyvausiąs. Senelė sunegalavo ir jis nenorėjo palikti jos vienos namuose.
Amanda sunerimo.
– Juk Meivei nieko rimta, tiesa?
– Atsinaujino artritas, ir tiek. Nagi, čiupk savo taurę ir eime. Visi apsidžiaugs tave pamatę.
– Visi? Vadinasi, tavo tėvo nėra?
– Visi, yra ir jis. Juodu su Šeron jau išsiskyrė, juk žinai.
– Girdėjau. Ir apie tavo naująją draugę nugirdau. Man labai smalsu ją pamatyti.
Brajenas paėmė motiną už rankos ir nusivedė neleisdamas priešintis. Visai pamiršo apie česnakinį sviestą, dėl kurio ir buvo atėjęs į viršų.
– Prašau visų dėmesio! Pažiūrėkite, ką sutikau viršuje.
Amanda atrodė sutrikusi, bet artimieji Brajeno nenuvylė. Kai kurie iškart pašoko nuo kėdžių ir priėjo pasisveikinti su Amanda. Visi ją mėgo ir nuolat klausinėdavo jos sūnų, kodėl mama nebedalyvauja šeimos susirinkimuose. Visi, išskyrus Patriką.
Brajeno tėvas, Danielius, taip pat niekada neužsimindavo apie Amandą, bet Brajenas jautė, kad jo tėvai vis dar neabejingi vienas kitam.
– Mama, – tarė Brajenas, – noriu supažindinti tave su Lindse Morgan.
– Sveika, Lindse, – Amanda paėmė Liusę už rankų. Brajenas suglumo išvydęs ašaras motinos akyse. Iš kur jos? Regis, ji ašaroja ne iš nusivylimo. Ji ne iš tų mamų, kurioms jokia mergina nėra pakankamai gera jos sūneliui.
Jiedvi persimetė keliomis mandagumo frazėmis ir Liusė tarė:
– Ak, ponia Eliot, kodėl jums nepabuvus su mumis? – nė pati nejusdama Liusė ėmėsi šeimininkės vaidmens. Jai tai atrodė taip natūralu. Dar daugiau, jautė, kad taip ir turi būti.
– Prašau, vadink mane Amanda. Matau, kad jūs jau įpusėję vakarienę. Brajenas primygtinai prašė, kad nusileisčiau ir pasisveikinčiau su visais, bet gal jau eisiu, – netvirtai atsikalbinėjo Amanda.
Brajenas jautė, kad ji nori pasilikti. Nors mama dažnai sakydavo, kad geriau jaučiasi būdama kuo toliau nuo triukšmingojo klano, sūnus žinojo – kartais ji ilgisi tų žmonių, norėtų priklausyti kam nors daugiau, nei sau pačiai.
– Ak, nesąmonė, – įsiterpė Karen ir Brajenas būtų įmanęs išbučiuoti tetą. – Eikš prie mūsų.
– Gali sėstis į Finolos vietą, – pasiūlė Brajeno dėdė Šeinas. – Akivaizdu, kad ji negali atsiplėšti nuo darbo, netgi piktdžiugiškai atšvęsti savo pergalės pusiaukelėje.
Ko ir buvo galima tikėtis, šie žodžiai sukėlė didžiulį šurmulį. Amanda gūžtelėjo pečiais ir įsitaisė vienintelėje laisvoje vietoje, kur ant stalelio buvo padėta kortelė su Finolos vardu. Brajenas stebėjo tėvo veidą ir bandė nuspėti, ką šis jaučia. Nuo tos akimirkos, kai Amanda pasirodė salėje, Dainelius nenuleido nuo jos akių. Tik visiškas žioplys būtų nesupratęs, kad jis jai neabejingas. Bet Danielius buvo labai santūrus ir net Brajenas, puikiai išmanantis kūno kalbą, negalėjo suprasti, ar jis patenkintas, ar supykęs, kad jo pirmoji žmona įsiveržė į jų draugiją. Jie sėdėjo tik per porą kėdžių vienas nuo kito, beveik prie stalo kampo, todėl panorėję galėjo laisvai bendrauti.
Buvo patiekta dar užkandžių, paskui sriubos ir salotų – ir visa tai parinko Liusė. Nebūtų galėjusi apsirikti, nes Une Nuit ruošiami patiekalai buvo išskirtiniai ir gerai derėjo vienas su kitu. Bet Brajenas vis tiek jautėsi patenkintas ir didžiavosi, kad Liusė sudarė valgiaraštį. Jis bandė save įtikinti tik norėjęs parodyti, kaip juodu tinka vienas kitam, o tai labai svarbu jų bendram
