prisiminęs, ką juodu išdirbinėjo virtuvėje.
– Taip, žinoma. Žinau, kad iškilus pavojui nedvejodamas mane gintum. Bet taip pat suprantu, kad nenorėtum kūdikio. Laimei, dėl to galime nesijaudinti.
Brajenas užgulė Liusę visu kūnu ir pabučiavo apimtas laukinio džiaugsmo. Ji apsisprendė ir prisiėmė atsakomybę už savo veiksmus.
Kaip būtų gerai, kad jis galėtų būti jai tinkamas vyras. Liusė verta nuoširdžios, besąlygiškos meilės. Žmogaus, kuris visada būtų šalia jos, o ne veržtųsi į pavojingas operacijas ir savaičių savaites nepraneštų nei kur yra, nei ką veikia. Vyro, kuris norėtų susilaukti su ja vaikų.
Taip, Liusė neklysta – jis negali turėti vaikų, nes negali vesti. Profesinė veikla blogai veiktų jo šeimos gyvenimą. Jis negali statyti į pavojų mylimų žmonių, versti juos nerimauti.
– Regis, nepasibjaurėjai manimi? – paklausė ji.
– Niekaip negalėčiau.
Atvirkščiai, po to, ką Liusė papasakojo, jis pajuto jai dar šiltesnius jausmus. Ji traukė Brajeną it narkotikas.
– Tai gerai, nes man patiko su tavimi mylėtis, – Liusė perbraukė pirštais jam per pilvą, krūtinę, palietė iškilusį randą ant krūtinkaulio.
– Paieškojusi rastum ir daugiau randų, – tarė Brajenas. – Vienas puikuojasi ant kojos, kitas – ant nugaros. Nesu labai gražus.
Liusė prunkštelėjo nesutikdama, tada perbraukė ranka jam per pilvą ir suėmė už stangrėjančio penio:
– Štai čia tikrasis grožis.
Brajenas sudejavo.
– Deja, tai laikina, – tarė ji.
– Bet gali trukti gana ilgai.
Liusė sukikeno:
– Ne apie tai, turiu galvoje mudu. Suprantu, kad neilgai būsime drauge, ir su tuo sutinku. Nenoriu, kad jaustumeisi blogai.
– Nesijaučiu blogai. Atvirkščiai, netgi labai gerai, o po akimirkos kitos pasijusiu it devintam danguj, – tarė Brajenas ir užgulė Liusę. Jis nenorėjo nei kalbėti, nei galvoti, kad kada nors ateis diena, kai jiedviem teks atsisveikinti.
Stovėdama po dušu didžiuliame Brajeno vonios kambaryje Liusė jautėsi švaresnės sielos ir kūno nei anksčiau. Džiaugėsi, kad nesusivaldė praėjusią naktį. Gal pasakojimas buvo detalesnis nei Brajenas tikėjosi, bet ji privalėjo viską papasakoti. Po persileidimo su niekuo nesikalbėjo apie Kruzą ir nėštumą. Tėvai troško, kad ji palaidotų praeitį ir pamirštų, kas nutiko. Ji negalėjo. Kad ir kaip siaubinga, Kruzas ir vaikelis buvo jos esybės dalis. Tik dabar ji gali visai kitaip pažvelgti į visa tai. Žinoma, buvo naivi ir suklydo. Bet nebuvo bloga.
Dėkui Brajenui, dabar ji laisva. Gali judėti į priekį, normaliai gyventi, pamiršusi liūdesį ir atgailą.
Brajenas pabarbeno į vonios duris.
– Išnaudosi visą karštą vandenį.
Jis sugrįžo panaikinęs restorane jų naktinių linksmybių pėdsakus.
– Tai ateik pas mane.
Nuo to vakaro, kai Skarlet ją gražino, Liusė dažnai fantazuodavo, kaip juodu su Brajenu mylisi šiame prabangiame duše, išklotame raudonomis plytelėmis.
– Na, dukart prašyti manęs nereikia.
Liusė jau manė nebegalėsianti mylėtis, nes skaudėjo visą kūną, bet jie ir vėl pasinėrė į glamones.
AŠTUNTAS SKYRIUS
Galvojant apie darbą Liusę užplūsdavo prieštaringi jausmai. Ji labai norėjo išspręsti rebusą, sužinoti, kas tas grobstytojas, įsitaisęs Alliance Trust, bet juo greičiau areštuos tą žmogų ir bylą perduos teismui, juo anksčiau juodu su Brajenu išsiskirs.
Vis dėlto pareiga nugalėjo ir ji kibo į darbą, bandydama nustatyti prisijungimų ir neteisėtų pervedimų laiką.
Iki pietų Liusė atmetė dar porą įtariamųjų. Artėjo prie tikslo – liko tik penki. Vienas iš jų – Omaras Kalifas, iš Irano kilęs paskolų administratorius. Omaras jai patiko. Jis buvo linksmas ir darbštus, būtų galėjęs ant blakstienų atsistoti, kad tik paskolos prašantis klientas liktų patenkintas. Turėjo mylimą žmoną ir porą vaikučių…
Na, bet čia jau Brajeno rūpestis. Jos užduotis – išspręsti rebusą.
Brajenas ketino sugrįžti tik vėlai vakare. Nepasakojo apie savo dienos planus, Liusė net nežinojo, ar jis mieste, ar išskrido kur nors – ten, kur jam gresia pavojus.
Ji bandė negalvoti apie tai. Stengėsi nesirūpinti ir gilintis į darbą. Bet vaizduotę turėjo lakią. Jeigu kas nors nutiktų Brajenui – kas bus su ja? O kaip jo šeima? Ar kas nors jiems pasakys, kad jis buvo slaptasis agentas ir žuvo gindamas tėvynę? Ar paprasčiausiai dings, o šeima kankinsis nieko nežinodama?
Ji negalėtų ilgai taip gyventi. Net jeigu Brajenas norėtų užmegzti ilgalaikius santykius, ji vis tiek negalėtų. Gal ir būtų smagu kurį laiką gyventi su slaptuoju agentu, bet ilgainiui tai prislėgtų.
Brajenas buvo sakęs, kad išalkusi nusileistų į restoraną ir Stašas ja pasirūpins. Užprogramavo liftą taip, kad šis reaguotų į jos balsą, susakė paprastus bei panikos slaptažodžius – jeigu netyčia lifte kas nors užpultų. Ji tik nusijuokė iš tokių filmus primenančių saugos priemonių, bet Brajenas nejuokavo.
Liusė nusileido į Une Nuit papietauti. Įėjo į virtuvę ir nukaito prisiminusi, ką praėjusią naktį jie čia išdarinėjo.
– Sveika, Lindse! – pasveikino ją Stašas Martenas ir apdovanojo dviem oro bučiniais. – Brajenas sakė, kad nusileisi pietų. Skarlet sėdi Eliotų šeimos kambaryje, jei norėtum prie jos prisidėti.
– Nenorėčiau trukdyti…
– Nesąmonė. Neabejoju, kad ji labai apsidžiaugtų tavo žavinga draugija, – paprieštaravo Stašas ir nesiklausydamas jokių atsikalbinėjimų nuvedė Liusę į svetainę. Ten sėdėjo stilinga žalsvai melsva suknele apsivilkusi Skarlet su plunksnų boa ant kaklo ir dar viena moteris, kuri buvo atsukusi Liusei nugarą.
Skarlet nudžiugo ir nustebo pamačiusi Liusę.
– O, sveika, sėskis prie mūsų, – pasiūlė. – Mes dar neužsisakėme. Čia Džesė, man regis, jūs dar nepažįstamos.
Antroji moteris šiltai nusišypsojo ir paspaudė Liusei ranką.
– Malonu susipažinti, Lindse.
– Man taip pat. Skarlet, nežinojau, kad turi dar vieną seserį.
– Ką? – nusistebėjo merginos.
Lindsė pažvelgė į Skarlet, tada į Džesę, paskui vėl į Skarlet. Nors ir nebuvo tokios panašios kaip Skarlet su Samer, vis dėlto nekilo abejonių, kad jos iš tos pačios
