kaip jūreiviai, o jūreiviai verkia it maži vaikai.
Tikriausiai ji pati negalvoja, kad jie amžinai turėtų likti drauge. Antraip turėtų iškart išsiskirti, nors jis to nenorėtų.
Brajenas atsargiai atsitraukė nuo Liusės, apkabino ją ir švelniai nukėlė nuo bufeto. Jos kojos sudrebėjo prieš pajusdamos grindis.
– Ar gerai jautiesi? – paklausė Brajenas, nubraukęs jai nuo veido plaukus.
– Manau, kad gyvensiu.
– Galėsi apsirengti ir grįžti į viršų?
– Turbūt juokauji? Nori išvilioti mane iš čia, nors nesuvalgiau nė gabalėlio torto?
Juokinga, bet tortą Brajenas buvo visai pamiršęs.
– Pasiimkime jį, suvalgysime lovoje.
Liusė šyptelėjo, stumtelėjo jį ir susirinko išmėtytus drabužius.
– Kuris paskutinis apsirengs, turės ištepti kitą plakta grietinėle ir nulaižyti.
Tokio iššūkio Brajenas negalėjo atsisakyti… Vis dėlto net ir pralaimėjus turėtų būti smagu.
Kol juodu apsirengė ir nusinešė viršun abi lėkštes su tortu bei kitus gardumynus, Liusė kiek atsipeikėjo. Net nukaito suvokusi, kaip neatsakingai elgėsi – prikibo prie Brajeno melsdama, kad jis nepaliktų jos.
Visai neketino taip sakyti, bet vis dar svaigo orgazmo ekstazėje ir žodžiai patys išsprūdo iš pasąmonės.
Suprato, kad Kruzas Taboras vis dar tūno jos mintyse. Jis paliko ją net neperspėjęs, pačiu žiauriausiu būdu, ir dabar ją persekioja baimė būti atstumtai.
Bet juk galvojant apie Brajeną tokie meldimai visai beverčiai. Jųdviejų santykiai gali būti tik laikini. Jis sąžiningai ją perspėjo – ne taip, kaip tas šunsnukis Kruzas, kuris leido jai tikėti, kad yra be proto pametęs galvą ir kada nors ją ves.
Bus blogai, jei ji puoselės nerealias svajones. Reikia susigyventi su mintimi, kad kiekviena diena kartu su Brajenu – tikra dovana, o kai jų keliai išsiskirs, jai liks daug nuostabių prisiminimų, be jokių blogų jausmų.
Po galais, juk ji nė nežino, ar Brajenas nori kokių nors santykių, laikinų ar ilgalaikių. Ji pati išprovokavo, kad juodu pasimylėtų. Vyrai juk silpni ir nepajėgia atsisakyti siūlomo sekso.
Ji sugavo jo žvilgsnį. Kai liftas sustojo viršutiniame aukšte, jis spoksojo į ją.
– Kodėl taip žiūri? – paklausė ji ir nervingai sukikeno.
– Tu įstabiai graži, negaliu atitraukti žvilgsnio.
– Ak, taip, žinoma. Su šiais itin seksualiais drabužiais, be jokio makiažo, su akiniais ir susitaršiusiais plaukais…
– Liaukis. Tu graži, ir visai nesvarbu, ar su stilingiausiais drabužiais, pasidažiusi, ar ne. Jeigu kas nors mano kitaip, tai jis tikras kvailys.
Durys atsivėrė ir Brajenas praleido ją pirma savęs.
– Tai ne vyras. Taip tvirtina mano mama. Ji įsitikinusi, kad eisiu tiesiai į pragarą, nes esu užsispyrusi, tingi ir nepagarbi. Sako tik dėl vieno galinti nesinervinti – kad prisidirbsiu su berniukais, nes Dievas nedavė man nieko, kas trauktų jų dėmesį.
Liusei nerūpėjo motinos kritika, bet ištarus šiuos žodžius garsiai net po daugybės metų suspaudė krūtinę.
– Tai siaubinga, – pareiškė Brajenas, jausdamas kylantį pyktį. – Nenuostabu, kad nelabai ilgiesi tėvų.
– Na, mama linki man tik gero. Ji visada baiminosi dėl manęs… dėl mano sielos. Įsitikinusi, kad esu pasmerkta ir po mirties eisiu į pragarą. Liūdniausia, kad ji turbūt neklysta.
– Tu?
– Na, jos didžiausios baimės ne be pagrindo, – tarė Liusė, nebežinodama, ką bepridurti. – Ar tikrai galėsime valgyti tortą lovoje?
– Tavo mama neleistų.
– Sužinojusi, kad nusidažiau plaukus, mama savaitę atgailautų, atsiklaupusi melstų Dievą, kad man atleistų. Ji nepajėgtų suvokti, kad įmanoma su vyru lovoje valgyti tortą.
– Tada nesirūpinkime, ką pagalvotų tavo mama.
Liusė atsiduso ir nustebo suvokusi, kad pirmą kartą per ilgus metus nesijaučia kalta dėl to, jog džiaugiasi gyvenimu ir smagiai leidžia laiką. Gal jau sveiksta?
Ji mostelėjo galva link laiptų ir Brajeno veidas išsigiedrijo. Jis šyptelėjo, padėjo tortą virtuvėje ant stalo, paėmė iš Liusės vieną lėkštę ir už rankos nusivedė ją viršun.
– Valgant tortą lovoje, – tarė jis vylingai mirktelėjęs, – galioja tam tikros taisyklės.
– Kokios?
– Reikia nusirengti.
– Na, tai ne taip jau sunku, – tarė ji, šelmiškai nusišypsojo, padėjo lėkštę ant didžiulės lovos ir nusivilko drabužius. Mažiau nei po minutės juodu jau sėdėjo lovoje nuogi ir pirštais valgydino vienas kitą nuodėmės vertu skanėstu, nes šakutes, žinoma, buvo pamiršę pasiimti. – Tortas pasakiškas. Tu pats jį tokį sugalvojai? Šiąnakt?
Brajenas nulaižė plaktą grietinėlę Liusei nuo pirštų.
– Tu mane įkvėpei. Turėjau juk kažkuo užsiimti, kad negalvočiau apie tave. Ketinu įtraukti jį į valgiaraštį. Pavadinsiu Liusės tortu.
– Norėjai pasakyti Lindsės tortu? Antraip visi ims svarstyti, kas ta Liusė.
– Kai sučiupsime grobstytoją ir surasime Mirtiną ginklą, galėsi vėl vadintis senuoju vardu.
– Teisybė, – sutiko Liusė nutylėdama, kad kai taip nutiks, nebebus reikalo žaisti šio žaidimo ir jai nebeliks prasmės likti Niujorke.
Brajenas padėjo tuščias lėkštes ant naktinio staliuko ir įsirausė į patalus, nusitraukdamas kartu ir Liusę.
– Žinai, turėtume sudeginti keletą kalorijų.
– Aš visa limpu. Gal turėčiau palįsti po dušu?
– Man tu patinki tokia lipni, – paprieštaravo Brajenas ir tarsi patvirtindamas savo žodžius ėmė laižyti jos veidą, kvailioti rankomis liesdamas jos pilvą, šlaunis, glostydamas lyg katę.
Liusės galvoje šmėstelėjo mintis. Kažin, ar Brajenas pastebėjo, kad jos pilvukas nelabai plokščias ir stangrus? Gerai įsižiūrėjus matyti neryškios strijos.
Liusė ištiesė ranką ir išjungė šviesą. Gal kada nors ji papasakos Brajenui visą tiesą apie savo buvusį gyvenimą. Bet tik ne šiąnakt.
Brajenas prabudo dar prieš aušrą ir kurį laiką negalėjo susivokti, kodėl prie jo glaudžiasi šiltas ir švelnus moters kūnas. Prisiminęs nusišypsojo. Praėjusią naktį juodu
