kad verta tai daryti dėl kilnaus tikslo? – Klara linktelėjo galva ir Finas kimiai tęsė: – Noriu prisidėti. Jei visi nors kiek prie to prisidėtų, galbūt būtų surastas vaistas nuo leukemijos. Ta prakeikta liga pasiglemžia tiek gyvybių, – jis sugniaužė rašiklį kumštyje. – Po jos lieka tik griuvėsiai.
Klara išplėtė akis.
– Aš… pritariu. Tik, hm, man tai per brangu.
Finas suvokė, kad pasakė per daug. Niekas nežinojo, kad jis yra vienintelis pokylio rėmėjas. Taip liks ir toliau. Vis dėlto negalėjo prisiversti jame dalyvauti – jį slėgė kaltė. Jei ne jis ir ne jo veiksmai, mama ir tėtis vis dar būtų gyvi. Ir kiekvienais metais dalyvautų pokylyje, kaip darė tai metų metus.
Finas atidarė stalčių ir ištraukė iš ten bilietus.
– Štai. Imk. Bus geriau, jie juos kas nors panaudos. Kitaip tik gulės stalčiuje tarp dulkių.
Klara pažvelgė į bilietus, tada į jį.
– Negaliu jų priimti. Turėtumėte atiduoti juos kam nors kitam.
Ji berte išbėrė padalinių ir skyrių vadovų pavardes, tačiau Finas pakartojo:
– Noriu, kad juos paimtum.
– Ačiū, – droviai šyptelėjusi Klara paėmė bilietus.
– O dabar grįžkime prie reikalų. Tikiuosi, kad tai paskutinė dokumentų, kuriuos turi pasirašyti, krūva, nes mums reikia pasirengti kelionei.
– Kelionei? Kada?
– Rytoj ryte, – tai nebuvo pirmas kartas, kai paskutinę minutę pasakė Klarai apie netikėtą kelionę. – Ir reikia, kad vyktum kartu.
– Bet… – Klara prikando apatinę lūpą.
– Kas bet? Juk tikrai gali perkelti mano susitikimus po Naujųjų metų.
– Ne tai bėda.
Pažvelgusi į bilietus Klara nuraudo. Nieko nesakė, o tai buvo jai labai nebūdinga. Kažkas tikrai buvo negerai ir Finui tai visai nepatiko. Buvo suplanuota, kad rytoj ryte išvyks į jo privačią salą Karibuose, kur vyks slaptas verslo susitikimas. Jam pasibaigus Klara grįš į Niujorką, o Finas mėgausis saule ir smėliu iki pat Naujųjų metų – kol gyvenimas grįš į įprastines vėžias ir žmonės nustos skleisti šventinę dvasią.
Klara vis dar tylėjo ir Finas ėmė rimtai nerimauti. Neatitraukdamas akių nuo jos susirūpinusio veido jis atsilošė krėsle.
– Kas atsitiko?
– Vakar vakare aš susižadėjau, – ji pakėlė ranką. Ant piršto tviskėjo žiedas su deimantu.
– Sveikinu.
– Ačiū.
– Esu tikras, kad po mūsų kelionės turėsi daug ką suplanuoti…
– Na, hm… toks dalykas, – Klara vėl nuleido akis. – Šį savaitgalį mes ketiname slapčia susituokti.
– Ką? – Ji juokauja? Juk viskas suplanuota. Po dviejų dienų Fino verslo partneriai lauks jo privačioje saloje. – Negali manęs apvilti.
– Labai atsiprašau. Bet Stivas, mano sužadėtinis, jis, hm… padarė man staigmeną ir nupirko lėktuvo bilietus į Las Vegasą.
Finas vos susilaikė neužvertęs akių į dangų. Ar gali būti dar blogiau? Jo planai ir taip gerokai strigo. Dėl to turėjo surengti šį skubų susitikimą. O dabar jo padėjėja, kuria pasitiki, išlekia į Las Vegasą, kad ten ištekėtų ceremonijoje su Elvio antrininku. Tiesiog puiku!
– Negali palikti manęs ant ledo, – Finas pirštais persibraukė plaukus. – Man reikia tavo pagalbos. Šis susitikimas labai svarbus.
– O. Hm… – Klara grąžė rankas.
Jos akyse telkėsi ašaros. Tai nežadėjo nieko gero. Buvo įpratęs, kad Klara visada po ranka, ir tokio scenarijaus nesitikėjo. Tokia padėtis jam nepatiko – turi rinktis tarp darbo ir savo darbuotojos laimės. Juk turi būti koks nors kompromisas.
Šiek tiek pagalvojęs nusileido.
– Jei rasi, kas tave pakeičia, pasiimk atostogų. Bet reikia greitai suktis. Susitikimo atidėti negalėsiu.
Klara išplėtė akis.
– Iš karto to imsiuosi. Šią popietę jau būsiu ką nors suradusi.
Ji išskubėjo pro duris, o Finas liko vienas kabinete svarstyti, kaip atsitiko, kad jo planai apvirto aukštyn kojomis. Paprastai būtų ir pats dalyvavęs renkant laikiną asmeninį padėjėją, bet aplinkybės tikrai neįprastos. Privatų lėktuvą jau dabar rengė rytdienos skrydžiui.
Finas stukseno rašikliu į stalą. Kodėl Klarai būtent dabar prireikė pabėgti ir slapčia susituokti? Žinoma, džiaugėsi dėl jos. Tačiau staigmena jam nepatiko. Na, ir šiaip nemėgo staigmenų, ypač tokių, kurios sujaukia jo planus.
Kaip ir tas vakaras su Hole. Viskas, kas galėjo įvykti ne taip, įvyko – ir dar kaip! Nuo tada, kai praleido naktį kartu, praėjo jau kelios savaitės, bet jis vis dar negalėjo jos pamiršti. Nors sutarė, kad to nuostabaus vakaro pakartojimo nebus, gailėjosi ją paleidęs labiau, nei manė esant įmanoma.
Ir ką ji sau galvojo?
Holė Adams liftu kilo į viršutinį Lockwood International aukštą, kuriame buvo Fino biuras. Kai ten lankėsi aną kartą viskas pakrypo netikėta linkme. Vieną akimirką kalbėjosi apie darbą, o kitą atsidūrė prabangiuose Fino apartamentuose viršutiniame pastato aukšte. Atsiminimai vis dar vertė ją virpėti.
Žvakių šviesa, gardus maistas, šampanas ir saldūs žodžiai – svaiginantis derinys. Ir kai Finas pagaliau užspaudė jos lūpas bučiniu, būtų galėjusi prisiekti, kad jį įsimylėjo. Tarsi viskas kaupėsi nuo pat tos akimirkos, kai jie pirmą kartą susitiko. Ar tai meilė iš pirmo žvilgsnio?
Holė netikėjo tokiais dalykais. Tai turbūt susižavėjimas – ir gana stiprus. Ir nors abu sutarė daugiau niekada nesusitikti, jos ramybės oazę darbe staiga apgaubė nerimo aura, nes viskas jai primindavo Finą.
Liftas sustojo ir durys skimbtelėjusios atsidarė. Holė išlipo, giliai įkvėpė ir koridoriumi pasuko link Klaros darbo vietos – Fino biuro. Tačiau Klaros prie stalo nebuvo. Holė pažvelgė į uždarytas Fino kabineto duris. Ją užplūdo déjà vu jausmas, o širdis ėmė pašėlusiai plakti.
Staiga durys atsidarė. Kas ten? Finas?
Tarpduryje išdygo Klara. Holė atsiduso. Link jos pasukusiai Klarai stengėsi neparodyti nusivylimo. Buvo matyti, kad ši gerokai dėl kažko sunerimusi.
– Štai kur tu. Kaip gerai, kad atėjai.
– Kas nutiko?
– Daug kas.
– Baik, negali būti taip blogai.
– Gal
