mano vaikinas man pasipiršo, – Klaros veide nušvito šypsena ir ji kilstelėjo kairę ranką.
– Oho! Sveikinu! Labai dėl tavęs džiaugiuosi! – šūktelėjo Holė ir apkabino Klarą.
– Ačiū. Tikra staigmena. Mes kartu daugiau nei penkerius metus. Nė nebesitikėjau, kad jis kada nors pasipirš. Šiaip ar taip, suplanavome ryt skristi ir slapčia susituokti Las Vegase, o tada medaus mėnesį praleisti Napos slėnyje. Negaliu nieko atidėti. Nenoriu, kad jis persigalvotų.
– Nesirūpink. Viskas bus gerai, – Holė džiaugėsi, kad Klara pagaliau sulaukė savo „ilgai ir laimingai“. Tokios rožinės ateities sau nebuvo numačiusi, tačiau tai netrukdė jai džiaugtis kitų laime. – Kuo galiu padėti?
– Žinau, kad daug prašau, bet reikia, kad mane pavaduotum per medaus mėnesį.
– Ką? – Klara nori, kad ji dirbtų Fino padėjėja? Ne. Tai neįmanoma. Finas niekada tam nepritars. Ji turbūt neteisingai suprato. – Tu nori, kad padirbėčiau pono Lokvudo padėjėja?
Klara linktelėjo galva.
– Tai ilgai netruks.
Draugė nenutuokė, ko jos prašo. Absoliučiai nesuvokė. Holė pažadėjo Finui, kad laikysis nuo jo atokiau, o ir jis jai pažadėjo tą patį.
O dabar pasijuto lyg tarp kūjo ir priekalo – arba tesės Finui duotą pažadą, arba padės draugei. Holės širdis nukrito į jos Louis Vuitton batelių kulnus. O, kad galėtų rinktis abu variantus.
Tačiau negali būti gera abiem.
2
Juk turi būti kokia nors išeitis.
Bet kokia? Holė nenorėjo įskaudinti Klaros. Bet jei nors ir trumpą laiką dirbs Fino padėjėja, abiem bus labai nejauku. Iškils per daug prisiminimų – tokių, kuriuos geriau iš viso pamiršti.
Kaip paaiškinti, kad tai nėra gerai? Niekas nežinojo, kad ji praleido vakarą su Finu. Ir niekada nesužinos.
Holė brūkštelėjo rankomis per sijoną.
– Negaliu staiga persikelti čia dirbti. O mano darbas teisės skyriuje?
Klara maldaujamai žvelgė į ją.
– Jei neramu tik dėl to, aš susitariau su tavo vadovu. Tave laikinai perkelia čia. Bet nesirūpink. Darbas pas poną Lokvudą turi pranašumų.
Holė jau paragavo pono Lokvudo pranašumų ir niekaip negalėjo jų pamiršti, bet buvo tikra, kad Klara kalba ne apie tai.
– Ar kalbėjaisi apie tai su F… hm, ponu Lokvudu?
Klaros akyse šmėkštelėjo nuostaba.
– Taip, viską su juo aptariau ir jis sutinka.
Sutinka? Tikrai? Holė nebepajėgė sugalvoti priežasčių, kodėl tai netinkama mintis. Bet galbūt tai galimybė, kurios ji seniai laukė. Jei Finas pasirengęs priimti ją asmenine padėjėja, galbūt neprieštaraus suteikti jai asmeninę rekomendaciją?
Jau laikas išeiti iš Lockwood International. Ir tarsi koks ženklas, kitoje Fortune 500 sąraše esančioje įmonėje atsirado laisva vyriausiojo teisininko padėjėjo vieta. Apie ją išgirdo iš pažįstamo. Tačiau teisininkas buvo vyresnis ir norėjo panašaus amžiaus padėjėjo su itin aukšta kvalifikacija.
Tai nebuvo Holės naudai, nes ji tik įžengė į trečią dešimtį, o jos patirtis nebuvo itin didelė. Žinoma, tai priklausė ir nuo darbo vietos. Jai tai labai padėtų kilti karjeros laipteliais, o mamai daugiau niekada nebereikėtų grįžti į darbą.
Holė sugalvojo, kas galėtų jai padėti gauti naujas pareigas, – Fino, itin gerbiamo verslininko, rekomendacija. Tik dar nesugalvojo, kaip jo paprašyti. Akivaizdu, kad jis pats padėjo surasti sprendimą.
Juk asmenine padėjėja padirbės tik savaitę, o paskui jis kaip ir kasmet išvyks atostogų. Biure liks viena. Be to, jie turės atskirus darbo kabinetus. Finas dirbs kitame koridoriaus gale, už uždarų durų. Jei jam tai ne kliūtis, ji tikrai nedarys iš to dramblio.
– Gerai, sutinku.
Klaros veidas nušvito kaip Kalėdų eglutė.
– Tikėjausi, kad sutiksi. Galėsime peržiūrėti naujausius projektus, bet pirma supažindinsiu tave su ponu Lokvudu.
Holė nenoromis nusekė paskui Klarą koridoriumi. Ją ėmė pykinti ir rytinė kava grasinosi pakilti aukštyn. Susiimk. Juk tu profesionalė.
Klara pabeldė į duris ir įėjo. Holė pasekė jos pavyzdžiu. Širdis neramiai daužėsi, žvilgsnis neramiai ieškojo Fino. Buvo matyti, kad jis neseniai lankėsi kirpykloje. Žydri susagstomi marškiniai pabrėžė plačius raumeningus pečius. Holė nurijo gumulą gerklėje.
Finas pakėlė pilkšvai žydras akis nuo monitoriaus. Holei jis pasirodė nustebęs. Bet to negali būti, juk jis pats sutiko. Po akimirkos nuostaba veide išnyko.
– Pone Lokvudai, noriu pristatyti Holę Abrams, – Klaros balsas pabudino Holę iš susimąstymo. – Ji dirba teisės skyriuje…
– Mes pažįstami, – Finas pažvelgė į vieną, tada į kitą. – Bet ką ji veikia mano biure?
Klara nervingai nusišypsojo.
– Ji sutiko mane pavaduoti, kol būsiu išvykusi medaus mėnesio. Teisės skyriaus vadovas puikiai apie ją atsiliepė.
– Aišku, – Finas nukreipė akis į Holę.
Kažkas ne taip. Juk Klara sakė, kad jis patvirtino šį laikiną paskyrimą. Gręžiama įdėmaus žvilgsnio Holė prisivertė nusišypsoti. Širdis vis dar pašėlusiai plakė, delnai sudrėko. Turėtų ką nors pasakyti, bet protas atsisakė sudėlioti kokį nors rišlų sakinį.
Mirtiną tylą nutraukė Klara.
– Ji puikiai atliks darbą.
– Na, nežinau. – Finas atsilošė juodame odiniame krėsle. – Palik mus minutėlei, noriu su ja pasikalbėti.
Klara išnyko kaip dūmas. Finas palaukė, kol durys užsidarė, ir tik tada rėžė:
– Gerai, mes vieni. Paaiškink, kas atsitiko su mūsų susitarimu daugiau niekada nesusitikti.
– Klara sakė, kad tu tai palaiminai. Pamaniau, kad jei tu gali taip brandžiai pasielgti dėl Klaros, ir man tai ne kliūtis. Ir pati Klara pasiaukotų dėl bet ko. Juk tai jos vestuvės…
– Pakaks. Viską supratau. Bet… – jis ranka pamojavo tarp jųdviejų —… iš to nieko gero nebus.
– Manęs tai nejaudina. Ar turi dar ką nors, kas galėtų pavaduoti Klarą?
Finas atsikrenkštė.
– Ne, neturiu.
Holė
