į nedidelį medinį namelį, aptvertą masyvia tvora.
– Labas rytas! Suprantu, jūs esate ponas Akšarovas?
– Taip mieloji. O jūs, suprantu, esate namo savininkas? – kiek sutrikęs atsakiau.
– Taip, Andrejus Semenovičius Tihoreckis. Atsisėsk, norėtum arbatos? – senukas, maždaug šešiasdešimties metų amžiaus, atstūmė dvi kėdes ir mostelėjo ant jų atsisėsti.
Senelio judesiai rodė meilę valdžiai – šis vyras buvo įpratęs komanduoti. Žili plaukai, ryškiai mėlynos akys ir šiek tiek rausvi skruostai suteikė jam gana mielą išvaizdą. Tačiau jo akys sugebėjo greitai pasikeisti – nuo liečiančios mėlynos iki bauginančios mėlynos, vėliau tuo įsitikinau ne kartą. Jis buvo apsirengęs kukliai: tamsiai mėlyni marškinėliai ir šviesios kelnės. Ant dešiniojo dilbio yra tatuiruotė, kuri dažniausiai daroma mūsų šalies kalėjimų zonose. Tai buvo tvarkingas mažas durtuvas. «Akivaizdu, kad sėdėjo», – pagalvojau tada ir vertinamai pažvelgiau į senelį.
Su Khikmatovu atsisėdome prie stalo ir pradėjome gerti arbatą. Charizmatiškasis namo savininkas į mane nekreipė dėmesio viso mūsų valgio metu.
– Tu geras žmogus, Akšarovai! – staiga pasakė savininkas. – Iš karto pajuntu tokius žmones. Jokūbas neklydo rinkdamasis kompanioną. Negaliu kalbėti už tavo trečią, bet tu man patinki, vaike! Jaučiuosi patikimas.
Chikmatovas nusijuokė atidžiai stebėdamas mano reakciją. Mane šiek tiek atbaidė toks neįprastas, bet, reikia pripažinti, velniškai gražus komplimentas.
– Ačiū, Andrej Semenovič! Įpilkite daugiau arbatos! – paklausiau šiek tiek priverstinai šypsodamasi.
Senis įpylė man arbatos į gražų šviesiai mėlyną puodelį ir pažvelgė į mano draugą, kuris tuo metu pritardamas linktelėjo. Supratau, kad šie du man nieko nesako. O jei atvirai, man tai tikrai nepatinka. Esu įpratęs žinoti kuo daugiau, o jei nuo manęs ką nors slepia, stengiuosi išsiaiškinti. Tai yra mano charakterio bruožas, jei norite.
Pabaigęs arbata ir beigeliais, šeimininkas nuvedė mane į mano ir Jokūbo kambarį. Šiame kambaryje buvo erdvi svetainė su televizoriumi ir dviem sofomis, kokybiškas ąžuolinis rašomasis stalas kampe, kurį papildė masyvi tokios pat spalvos kėdė. Nelygios medinės grindys, paprastas linoleumas, kilimėliai ant sienų – viskas nukėlė į praeitį, kuo, žinoma, nepaprastai džiaugiausi. Tikhoretskis paskelbė trijų tūkstančių būsto kainą per savaitę vienam asmeniui. Tai gana nebrangus pasirinkimas, turint omenyje, kad nakvynė Corston viešbutyje, esančiame netoli stoties, man kainuotų tris tūkstančius. Skirtumas, žinoma, yra gana pastebimas.
Išsipakavęs krepšį ir atsigulęs ant sofos pažvelgiau į Khikmatovą, kuris prie stalo kažką skaičiavo ant skaičiuoklės.
– Kaip sekasi, Jokūbai? Kaip vyksta mūsų kuklios statybos?
– Viskas gerai, Denai. Statybos įsibėgėja. Rytoj pradėsite dirbti su mūsų ūkio rinkodaros strategija. Jūs esate mūsų šios srities ekspertas.
– Tu, tai yra jau pas mus, labai charizmatiškas, šeimininke, Jašai! – tarsi nepaisydama draugo nurodymų tariau.
– Aš žinau. Greičiausiai jis savo laiką tarnavo – vagis, pakartotinis nusikaltėlis.
– Ar tikrai jis pats tai pripažino?
– Žinoma ne. Jis pats tik pasakė, kad anksčiau vogė. Supratau, kad mūsų senelis buvo pakartotinis nusikaltėlis su durtuvu ant dilbio – pakartotinio nusikaltėlio simboliu, kuris mūsų laikais beveik niekada nenaudojamas gaujos tatuiruočių kalboje.
– Ei! – Buvau nustebęs. – Būtent! Jūs ir aš vaikystėje domėjomės šia tema. Nemanau, kad tu to prisimeni.
«Taip, kaip matote, aš vis dar prisiminiau tą informaciją», – išlenkė kaklą verslininkas, aiškiai patenkintas mano komplimentu.
– Nemanau, kad kažką sakei prie stalo, bandydamas kažką nuo manęs nuslėpti. Ar tikrai turime problemų su statybininkais? Tai kodėl mes su Marku nežinome? – Mes irgi šio verslo įkūrėjai, Jašai, – paklausiau primerkęs akis.
– Ne, ačiū Dievui. Jokių problemų nėra ir neturėtų būti. Ir apie praleidimus», – nusuko žvilgsnį Khikmatovas. – Vakar čia įvyko labai įdomus ir keistas įvykis. Įdomu sužinoti, kas tiksliai atsitiko, tiesa?
– Viešpatie, kas galėjo nutikti šioje jaudinančiai tylioje vietoje vidury niekur? – paklausiau su stipria ironija. «Dar visai neseniai apie Serpuchovą girdėjau tik porą kartų, o paskui iš kažkokių žinių, bet net nežinojau, kur jis yra», – vėl nusijuokiau.
«Vakar ryte vietos gyventojai purvo kelio, kuriuo šiandien važiavome, pusėje rado nupjautą žmogaus ranką. Ranka, kuri kadaise buvo kairės rankos dalis, gulėjo trumpoje žolėje prie vietos kultūros centro pastato.
– Po velnių, Hikmatovai! Kodėl manęs apie tai neįspėjai? – prikandau apatinę lūpą.
– O, ar bijai? – nusišypsojo draugė. – Kažkaip tavęs neatpažįstu, Denisai.
– Na, žinai, tai nėra normalu ir, žinoma, mane tai gąsdina. Galbūt čia dirba serijinis žudikas, Jokūbai! Žmogus buvo padalintas čia, šiame kaime! Ar net žinai šį faktą? O štai mes su tavimi geriame arbatą seno senelio-vagio, kuris nakčiai net kiemo vartų nerakina, namuose!
– Kodėl manai, kad jis neužsidarys? – plačiai šypsodamasis paklausė Jokūbas, kilstelėdamas antakius.
– Taip, nes kai praėjau pro vartus, pastebėjau, kad nėra skląsčio. Todėl naktį vartai nerakinami…
– Ir įdomu, ar pastebėsi, ar ne. Gerai padaryta Danai! Norite išgirsti likusią istorijos dalį?
– Ar yra tęsinys? Nors visa tai ne visai malonu, bet vis tiek siaubingai įdomu. Bet tai nėra įprasta pokalbio tema. Manau, kad turime persikelti kur nors kitur. Gal verčiau persikelsime į Korstoną? Po velnių su tais pinigais, bet mes būsime saugūs.
– Iš dalies jūs tikriausiai teisus. Bet skirkime akimirką ir išklausykime mane. Apskritai, toliau įvyko kažkas dar įdomesnio! – Chikmatovas atidarė langą, prisidegė cigaretę ir atsirėmė į palangę, paėmęs į kairę ranką gražią krištolinę peleninę. – Natūralu, kad atėjo tyrėjas. Jis liepė policijai sušukuoti teritoriją, nes manė, kad likusios kūno dalys yra kažkur netoliese. Atvirai pasakysiu, šis tyrėjas yra labai nemalonus vaikinas. Kol jo nemandagūs uostikliai ieškojo kitų kūno dalių, jam buvo nuimtas šepetys apžiūrai. Žinoma, po to kolega tyrėja apžiūrėjo vietos gyventojų namus.
– Bet, mano nuomone, tai nieko neprivedė?…
– Klausyk toliau! – mano draugas sukratė cigarečių pelenus į peleninę
