Triapko, jaunuolis. Jo pavardė Rag. «Jis čia visų amatų džekas», – šiek tiek pamokomu tonu mums paaiškino Semenichas. – Bet kažkodėl Jokūbas su juo buvo tikrai ilgą laiką. Ar jiems kas nors atsitiko? Juk Ragmanas mėgsta išgerti.
– Štai jis, tas niekšas! – netikėtas ir garsus Marko juokas privertė suklusti. Jis pašoko ir nubėgo prie vartų, pro kuriuos jau buvo įėjęs mūsų viršininkas (taip jį kartais vadindavo pats Torbovas). – Prisiminsi jį, tai yra, tiesa, Denisai?
– Ak… Markai, sveiki atvykę! – paspaudė ranką vaikinai ir nuėjo mūsų kryptimi.
Mes keturiese rūkėme kaimo namo verandoje, kvėpuodami grynu oru. «Laisvės oras» – kitaip to pavadinti negalima. Įsivaizduokite, kad už kokių devyniasdešimties kilometrų nuo mūsų yra ši nekenčiama Maskva, kuri laisvus žmones sukausto plokščių ir daugiaaukščių pastatų pančiais. Pilkos sostinės betoninės džiunglės suluošino ne vieną likimą, tačiau niekas net negalvoja iš ten išvykti, priešingai – visus į Maskvą traukia nesibaigiantis darbo migrantų iš regionų karavanas. Tai žudo mūsų šalį: vis mažiau žmonių apsistoja mažose gyvenvietėse, miršta kaimuose, kaimuose ir net ištisuose miestuose. Tai privertė mus keturis jaustis nepaprastai skausmingai, nes anksčiau ar vėliau sostinės ekonominis burbulas sprogs, o kas tada?
Sutemo, saulė pasislėpė už horizonto. Neryškūs atsisveikinimo spinduliai švelniai dengė namų stogus, purviną kelią, nesibaigiančius Serpuchovo laukus ir to paties baisaus tvenkinio krantus, kur dar vakar buvo rastas šaltai supjaustytas vyro iš gretimo kaimo lavonas. Galbūt po kaimą vaikščiojo negailestingas žudikas ir mes ramiai rūkėme šioje aplinkoje.
Markas pradėjo ruoštis keliui. Veltui bandėme įtikinti jį likti nakvoti: jis sakė, kad dar nėra iki galo sutvarkęs visų reikalų Maskvoje, o atvažiavo tik pas mus ir asmeniškai įsitikinti, kad viskas gerai. Kaip vėliau išsiaiškinau, Jokūbas jam skambina kasdien, bet Markas vis tiek norėjo ateiti ir tartis dėl kažkokio čekio. Maniau, kad jis atėjo čia, kad įvertintų situaciją ir suprastų, kodėl moka tiek pinigų. Kartais mūsų draugo protas pabusdavo, bet netrukus lygiai taip pat rezignuotai persijungdavo į miego režimą.
– Nagi, Torbovai! Laukiame Jūsų nuolatiniam gyvenimui! – maloniai šypsodamasis jam iš paskos sušuko Hikmatovas.
– Nagi, vaikinai! Nebūkite nuobodu! Prašau neįžeidinėti Andrejaus Semenovičiaus», – gana kvailai sukikeno etikečių vadybininkas ir nuleido dugną į automobilio sėdynę.
– Jis pats ką nors įžeis! – linksmai sušuko senis, atsakydamas Markui, galiausiai papurtęs kumštį.
Po Torbovo išvykimo Tikhoreckis nuėjo prie Piratovo vakaro arbatos, o mes su Jakubu grįžome į savo kambarį. Degau iš smalsumo ir norėjau sužinoti, kur visą dieną buvo mano draugas. Jis, žinoma, galėjo pasakyti bet ką, bet aš puikiai supratau, kad Khikmatovas yra iš tų žmonių, kurie be pakankamai įtikinamos priežasties net nepakyla nuo sofos, ką jau kalbėti apie laikrodžio dirželį, kurio nepakelia. dėvėti labai dažnai. Atvejo detales jis, matyt, sėmėsi iš kortų klubo žaidėjų. Tą norėjau išgirsti iš jo lūpų, atsigulusi ant sofos ir nukreipdama savo ieškomą žvilgsnį jo kryptimi.
– Kaip suprantu, manęs vienos nepaliksi! – pasakė jis man pusiau apsisukęs ir atsisėdęs ant masyvios kėdės prie ąžuolinio stalo. – Na, atrodo logiška. Žinau, kad tavo smegenys jau perbėgo tūkstantį mano galimų atsakymų, Danai, – šypsojosi Jakubas. – Dabar aš pasidalinsiu savo pastebėjimais su jumis, o jūs padėsite man iš viso to padaryti išvadas ir sugrupuoti visą informaciją.
Jis giliai įkvėpė ir tikriausiai pradėjo prisiminti visas detales, kaip praleido paskutines šešias valandas. Kai šis procesas buvo baigtas, Khikmatovas nukreipė žvilgsnį į raudoną kilimą ant sienos ir akimirkai stipriai sumerkė lūpas.
– Tai Lupatas labai nemalonus vaikinas, aš tau pasakysiu. Taip, jis yra darbštus, kai reikia atlikti visokius smulkius remonto darbus. Jis sutaisė mano laikrodžio apyrankę ir paskaičiavo tik šimtą penkiasdešimt rublių, o Maskvoje už remontą – šešis ar net septynis šimtus. Yra labai plonas laikiklis ir Tryapko tai sugebėjo. Bet tai ne esmė! Trumpai tariant, jis mėgsta išgerti, kas iš principo nestebina: kaime nėra ką veikti, tik gerti degtinę ir žaisti kortomis su vyrais, supranti. Tą lemtingą naktį jis buvo klube ir netrukus po Tikhoretskio išėjo, nes žaidė su juo. Kai paklausiau, ar galėčiau prisijungti prie klubo, jis papurtė galvą ir pasakė, kad ten jau šeši ar septyni žmonės, bet užtenka keturių žaisti grąžtą-ožką. Bobrovas, kaip sužinojau, kortų kovose dalyvaudavo retai. O jei ir žaidė, tai tik poroje su Inesa Pavlovna, kuri taip pat nebuvo aistringa lošėja, nors žaidė visai neblogai», – reikšmingai į mane pažvelgė Khikmatovas, akivaizdžiai laukdamas klausimo.
– Ar manai, kad noriu tavęs ko nors paklausti?
– Ne. Tiesiog tai yra visa informacija, kurią galėjau gauti iš šio nendrinio, trisdešimtmečio vyro. Ar tau tai neatrodo keista?
– Tai nenuostabu: esate jaunas žmogus, apie jus nieko nežinoma, kuriate čia kažkokį ūkį, klaidinate vietos gyventojus. Be to, nepamiršk, tu – maskvėnas, jiems – žmogus iš žemyno… – pakėliau rodomąjį pirštą ir pasakiau kuo paslaptingesniu balsu.
– Ne, atvirkščiai, maskvėnų jie nemėgsta. Taigi peržengti nepasitikėjimo barjerą bus labai sunku, jei ne neįmanoma! – Greitai pakilęs nuo kėdės Hikmatovas pradėjo vaikščioti po kambarį. – Ne, Triapko kažką slepia, tai akivaizdu, drauge.
«Gal ir taip, bet mes negalime jo ištraukti…» – mano veide nušvito grėsminga šypsena, «galime tą vaikiną nugirdyti, nes jis nėra daug vyresnis už mus, tad rasime apie ką pasikalbėti.. ar taip?
– Puiki idėja, Danai! Tačiau tai padaryti galėsime tik rytoj vakare: dieną dirbsime savo teritorijoje. Ten yra darbo, drauge.
«Aš dar iki galo nesuvokiu, kas mūsų laukia rytoj, pone Khikmatovai, todėl nesuprantu, apie ką jūs kalbate», – atsiguliau ant sofos ir ištiesiau kojas.
– Daugiau apie tai rytoj. Taigi po Tryapko nuėjau į Yampolsky parduotuvę. Žinoma, jis visada yra už prekystalio. Jis neprekiauja alkoholiu, o tai leidžia užsidaryti septintą valandą, apsisaugodamas nuo visų gretimų kaimų girtuoklių išdaigų. Nors mano nuomone, dėl alkoholio trūkumo prekių asortimente pelnas labai menkas. Bet aš vėl blaškuosi… Ak! Dešreles ir dešreles pirkau iš jo parduotuvės, nors pagrindinė mano apsilankymo priežastis, žinoma, nebuvo mūsų šeimininko gastronominiai norai. Tarsi netyčia pradėjęs pokalbį apie nužudytąjį, Jampolskis, senasis žydų lapė, pradėjo mane nukreipti nuo temos, kartodamas: «Ne tavo ir mano reikalas». Bet vis tiek man pavyko iš jo ko nors pasimokyti», – intriguojančiai kalbėjo draugė.
– Klausyk, Hikmatovai, nesijuok, eh!
– Man net neatėjo į galvą tave kankinti, Denai. Deja, negaliu užduoti daug klausimų, nes nesu septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties metų moteris, kuri turėtų visur kišti nosį. Bet koks neatsargus ir neapgalvotas mano klausimas galėtų mane atskleisti, ir tada jis tikrai supras, dėl ko verkšlenu. Trumpai tariant, aš ką tik sužinojau, kad Yampolskis žaidžia su Shuriku.
– Gerai.
