pasakoti», – gūžtelėjo pečiais senis. – Kaip man tai paaiškinti, sūnau… Trumpai tariant, kai man suėjo devyniolika ir ruošiausi stoti į poligrafijos institutą, mama mirė nuo šiltinės. Mano tėvas tuo metu buvo labai liūdnas, o tai paveikė jo sveikatą. Negalėjau palikti sergančio tėvo, todėl likau čia, kaime, ir įsidarbinau traktorininku mūsų kolūkyje. Instituto svajonės liko svajonėmis amžinai.
Tikhoretskis, netaręs nė žodžio, susiuvo porą siūlių. Atrodė, kad jis galvoja apie tai man papasakoti daugiau. Iš esmės aš jam svetima, ir ne kiekvienas žmogus išdrįsta tiesiog išmesti labai asmenišką informaciją. Tačiau senelis mane matė kaip asmenybę. Jis suprato, kad moku daryti įtaką žmonėms.
«Jie mokėjo mažai», – matyt, nusprendė tęsti Semenichas, – bet maisto pakako. Žinau, kad dabar įprasta keikti mūsų sovietinę valdžią, bet aš to nedarysiu: valstybė saugojo mūsų kaimus, ne taip, kaip dabar. Viskas apaugusi piktžolėmis, laukai net nedirbti, nieko nedaroma! Na, bent jau tu egzistuoji! Žemė nebus švaistoma. Ir taip, šitiems prakeiktiems kapitalistams nieko nereikia, nes dirbti žemę nėra kaip miesto idiotams pjauti kopūstus. Vykdyti tokį verslą yra daug darbo, nes reikia daug žinoti ir mokėti bendrauti su paprastais darbuotojais.
«Manau, kad mes čia įsikūrėme seniai, tai dėl žemės nesijaudink», – pusbalsu bandžiau nuraminti senuką. – Kas žino, gal norėsime plėsti ūkius ir įdirbti dar daugiau žemės. Žinoma, jei viskas pavyks pelningai, o užsakymų tik daugės. Nuo kapitalizmo nepabėgsi, nes užsiimti nepelningu verslu – savižudybė.
– Tikiuosi… – Tikhoreckis vėl nusisuko ir pažvelgė kažkur į tolį. – Taigi vieną vakarą pas mane atėjo piratai. Na, gal tu jį jau pažįsti, nors mažai tikėtina, tu čia niekas. Trumpai tariant, jis gyvena šalia manęs. Po to šis senas niekšas man pasiūlė vieną dalyką – apiplėšti močiutę spekuliantą, pardavinėjusią krištolą gretimame Mokroy kaime. Na, jaunas ir kvailas, sutikau. Kas žinojo, kad jos vyras buvo įtakingas žmogus vietos valdžioje… Na taip… Nedovanotinas paskaičiavimas… – tskė vyras. «Juk mums buvo duoti treji metai bendro režimo kolonijoje. Žinojau, kad mano tėvas neišgyvens, kol išeisiu į pensiją. Taip ir atsitiko – prieš pat mano laisvę Tihoreckis vyresnysis mirė nuo ūmaus širdies nepakankamumo… – jo balsas vos vos juntamai drebėjo, o senolio akys akimirksniu apsipylė ašaromis.
– Atsiprašau, jei kaip nors tave įžeidžiau, Andrejau Semenovičiau, – nejaukiai tariau.
– Nagi, sūnau. Verkiu ne iš liūdesio, o iš džiaugsmo, kad tėvas taip ilgai neiškentė. Na… – pasakotojo akys vėl tapo skaidriai mėlynos. – Taigi, kai išėjau iš zonos, nebegalėjau gyventi kaip anksčiau. Pradėjau gerti, o tai buvo visiškai natūralu: nebuvo kas manęs kontroliuotų. Išsilaisvinimo dienomis isteriškai bėgau prie tėvų kapų ir urzgiau ten kaip apgailėtina kalė. Žadėjo negerti, žadėjo vesti“, – senolis ranka perbraukė per akis, kurios vėl buvo pilnos ašarų. „Tačiau kai grįžau iš ten, vėl pradėjau gerti ir sujaučiau savo gyvenimą.
Ore tvyrojo tyli pauzė. Nieko nesakiau, o Tikhoreckis prisiminė savo seniai mirusios jaunystės dienas.
– Ir taip, sūnau, – aštriai tęsė senis. – Man jau šešiasdešimt treji – niekada nebuvau ištekėjusi, vėl tarnavau už vagystę. Vienintelis džiaugsmas ir priežastis didžiuotis – maždaug dvidešimt metų nustojau daug gerti. Dabar galiu praleisti tik porą stiklinių, ne daugiau! Žinoma, mano sveikata nebe tokia, kaip buvo, sūnau, – jis pažvelgė į mane, jo akys tapo raudonos ir veidą švietė traukuliai.
Tai buvo visai ne tas žmogus, kurį šiandien mačiau pusryčiaudamas. Tik jo tatuiruotė ir stiprus kūnas priminė jo sunkumą ir autoritetą. Šeimininkės veidas buvo kupinas nuoširdumo, net kiek sutrikau.
– Aš tau tai sakiau ne be priežasties, mano naujasis drauge! Aš nenoriu, kad kas nors, net mano didžiausias priešas, gyventų mano gyvenimą. Jūs ir Jokūbas esate geri žmonės, todėl nešvaistykite laiko. Matau, kad esate labai patikimas žmogus, kuris nemoka išduoti. Khikmatovas yra labai kompetentingas vaikinas, jo laukia puiki ateitis, sūnau. Ačiū Dievui už tokius nuomininkus. Tu, taip sakant, sugrąžinai mane į gyvenimą», – pirmą ir paskutinį kartą tą akimirką iš senelio išgirdau nuoširdžius padėkos žodžius.
– Tikiuosi, kad mes gyvensime laimingai, Andrejau Semenovičiau, o tavo dar ateis! Po šešiasdešimties gyvenimas tik prasideda! – pajuokavau sumenkindama situaciją.
Atsakydamas Tikhoretskis linktelėjo ir ištiesė ranką antrosios cigaretės. Sėdėjome ant laiptų visiškoje tyloje ir žiūrėjome, kaip pučia stiprus vėjas. Pagaliau ore tvyrojo išganinga vėsa. Kartais pagaudavau į mane tiriamą šeimininko žvilgsnį, bet tai nelabai jaudindavo. Supratau, kad senukas tyrinėja mane, jo išlavinta akis gali greitai išryškinti tai, kas svarbiausia kiekviename žmoguje.
Pagaliau prie namo privažiavo pažįstama žyma. Markas, kaip buvo įpratęs ir apsirengęs sportiniais kostiumais, išlipo iš mašinos ir mostelėjo man. Su seneliu priėjome prie jo ir aš juos supažindinome. Tikhoretskis grįžo į namą, o aš ir Torbovas, kaip KHAT-Pharm įkūrėjai, nuėjome patikrinti statybos eigos ir aptarti visas detales dėl tolesnio tobulinimo.
Eidamas pusiau apgriuvusiu tiltu, netyčia pastebėjau šen bei ten sutryptą žemę – vakarykščių paieškų ženklus. Nelabai protingas Torbovas ėjo man už nugaros, rūkė Iqos ir pasakojo kitą istoriją, kurios tikriausiai turi šimtus tūkstančių, jei ne daugiau. Markas yra galia ir ne kas kita, kaip galia; intelektas nėra jo dalykas. Kaip jo artimas draugas puikiai supratau, kad Torbovas, nieko neišmanantis apie verslą ir apskritai ekonomiką, nesugebėjo įvertinti tikrojo Khikmatovo projekto pelningumo. Todėl Jokūbas jam patarė investuoti į mūsų bendrą reikalą. Tiesą sakant, mano sielos gelmėse įsirėžė miglotas įtarimas, kad anksčiau ar vėliau Khikmatovas išduos mūsų ne itin protingą draugą, dalindamas būsimą pelną. Žinoma, aš nenorėjau tuo tikėti ir buvau įsitikinęs mūsų pagrindinio įkūrėjo sąžiningumu. Juk Jokūbui susitarimas ir teisingumas visada buvo pirmoje vietoje bet kokiu klausimu.
Statybos vyko kaip įprasta, griežtai laikantis patvirtintų planų, net šiek tiek juos aplenkiant. Mane tikrai nustebino darbų tempas, nes visų keturių ūkinių pastatų pamatai jau buvo pakloti, o namų-biuro statyba buvo baigta beveik keturiasdešimt procentų. Įstaigos vyresnysis meistras viską pranešė, kaip ir kariuomenėje. Mes jam padėkojome ir toliau keliavome kartu.
Apskritai nenuostabu, kad visi statybos darbai buvo atliekami su tokiu pavydėtinu ir kruopščiu užsidegimu: po koronaviruso pandemijos, kuri smarkiai paveikė Rusijos ekonomiką, daugelis statybų įmonių atsidūrė prie bankroto slenksčio. Ir todėl dabar jie griebė bet kokius užsakymus abiem rankomis, tarsi būtų gelbėtojai, gerokai sumažindami savo kainą, kad savo prakeiktus konkurentus neįtrauktų į verslą. Toks yra rinkos ekonomikos dėsnis – pirkėjas, kaip žinia, balsuoja rubliais, o pajamų lygio kritimo sąlygomis (tiek tarp piliečių, tiek tarp įmonių) tai buvo jaučiama aštriau.
Įsitikinę, kad viskas gerai, su įkūrėju grįžome į namus. Stipri arbata Markui, stiklinė Andrejui Semenovičiui, puodelis stiprios kavos man – taip mūsų kompanija susėdo prie stalo. Švieži beigeliai, kaimiški meduoliai, vafliai ir paprasti saldainiai puikiai papildė šį kaimo svajonės paveikslą. Torbovas nesustodamas dėl kažko ginčijosi su Tikhoretskiu. To iš mūsų automechaniko nebuvo galima atimti – jis visada
