išlieka. Mokytojas gali būti puikus, tačiau blogo charakterio. Vaikų gydytojas gal ir elgsis maloniai, tačiau nieko neišmanys apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimų gydymą. Tikėdamos, kad mūsų vaikams tai bus tinkamas žmogus, suprantame, kad jis gali ir nuvilti, todėl kartais užuot prisiėmusios riziką ir patikėjusios (bet nepraradusios budrumo), nusprendžiame nepasitikėti iš viso.
Būna tokių mamų, kurios apskritai nepasitiki kitais, nes beprotiškai bijo: tokios mamos iš pat pradžių stengiasi nusikratyti kitais žmonėmis. Jos kalba atžariai, šiurkščiai ir kiek gąsdina aplinkinius. Jos taip bijo, kad kiti nepateisins jų vilčių, jog juos atbaido vien savo požiūriu. Daugelis moterų bijo patikėti, kad jų vyrai gali uždirbti pakankamai pinigų, puikiai auklėti vaikus ar pagarbiai su jomis elgtis. Jos įsikalba sau, kad ir jai, ir jos vaikams geriausia pasikliauti tik ja viena. Jos užsisklendžia, pasmerkdamos save vienatvei ir atskirčiai, ir nors kartais tokia savijauta gali būti visai nebloga, ilgainiui neduoda nieko gero. Tokios mamos gyvena tarsi už stiklinės sienos nepasitikėdamos niekuo ir nors jos sudaro išmanių, stiprių ir visavertį gyvenimą turinčių moterų įspūdį, tačiau puikiai žino, kaip nepakeliamai sunku gyventi nepasitikint niekuo išskyrus save. Kita vertus, tarp mūsų yra ir tokių, kurios metasi į kitą kraštutinumą. Mes pernelyg tikime žmonėmis ir leidžiame jiems valdyti mūsų gyvenimus. Mes pasitikime aklai ir nustojame vadovautis sveika nuovoka. Draugai, vyrai ir vaikinai pasinaudoja mumis, nes mes jais per lengvai pasitikime. Paprastai taip nutinka trūkstant pasitikėjimo savimi, kai nežinome, ar mūsų sprendimai bus teisingi ir pagrįsti. Abejodamos, kaip pasielgti, pasiduodame kitų norams. Kartais tai pasiteisina, o kartais – ne. Nepriklausomai nuo pasekmių, svarbu suvokti, kad pasitikėti galime, tačiau tai turime daryti išmintingai ir apdairiai.
Pamačius, kaip kasdien tenka pasitikėti mums brangiais žmonėmis, gali apimti nerimas ar baimė. Tačiau nereikia gąsdintis. Visoms mums kažko reikia iš kitų žmonių ir taip yra dėl to, kad iš prigimties esame priklausomos būtybės. Vienintelis skirtumas tarp mūsų ir mūsų vaikų yra tas, kad jiems leidžiama reikšti savo norus, nes jie yra maži. Tačiau tai nereiškia, kad su metais mūsų poreikiai mąžta. Jie paprasčiausiai susilieja su kitais, didesniais poreikiais. Kadaise išsigandus mums reikėdavo tik pavalgyti ir vėl pajusti saugumą, o dabar reikia ne tik didesnio saugumo, bet ir kantrybės bei supratimo. Pasirūpinti maistu galime ir pačios. Kol buvome vaikai, mums buvo būtina žinoti, kad mūsų tėčiams esame pačios nuostabiausios, o mamos mus myli labiau už viską pasaulyje. Kai kurios iš mūsų tai patyrė, kai kurios – ne. Tačiau iš tikrųjų mums ir dabar vis dar reikia žinoti, kad mūsų mylimi ir gerbiami žmonės žavisi mumis. Šis poreikis yra svarbiausia mūsų esybės dalis ir jis niekada neišnyksta. O jei yra poreikis, turi būti ir tikėjimas, nes tą poreikį reikia patenkinti. Kadangi pačios to padaryti negalime, pagalbos turime ieškoti kitur.
Būdamos mamos turime gilintis į savo santykius su aplinkiniais ir atidžiai stebėti, kiek galime pasitikėti kitais. Jei norime, kad pasitikėdamos būtume laimingesnės, turime mokėti pažinti žmones, kuriais tikime. Ar jie verti pasitikėjimo, o gal jie tik ištisai mus skaudina? Jei tai patikimi žmonės, ar galime jais dar labiau pasitikėti? Turime juos vertinti ir jais rūpintis. Turime jiems jaustis dėkingos, dėkoti ir atleisti už nedideles klaidas. Tačiau jei brangūs žmonės, kuriais pasitikime, mus skaudina, pats metas padaryti tam galą. Daugelis yra neverti mūsų pasitikėjimo. Jei draugai nuolat mumis naudojasi, o mes ištisai leidžiamės skriaudžiamos, tokią draugystę reikia nutraukti. Jei tikime, kad vaikai sugebės padaryti vieną ar kitą dalyką, o jie vis pamina mūsų pasitikėjimą, tampa aišku, kad jais dar per anksti pasitikėti, todėl reikia imtis priemonių ir nustoti iš jų tikėtis to, ko jie dar negali padaryti.
Esu tikra, kad pasitikėjimo verti daug daugiau žmonių nei mes manome. Deja, mus daug labiau traukia iškreipti nei normalūs santykiai. Tai tas pats modelis, pagal kurį atsiskleidžia vaikų jausmai mamoms. Turėdami gerą mamą, vaikai jos kartais net nepastebi, o kai kurie net pradeda elgtis šiurkščiai ar nepagarbiai. Tokio elgesio priežastis – jų jaučiamas komfortas – vaikai žino, kad mamos turi juos mylėti. Jos visuomet turi būti greta, nes iš savo patirties jie žino, kad taip ir būna. Todėl jie priima mus kaip savaime suprantamą dalyką, juk daugelis iš mūsų laikome visas keturias namų kertes ir visuomet esame šalia. Vienišų mamų daugiau nei vienišų tėčių. Mamos niekada nepalieka. Tokio paties požiūrio į patikimą žmogų laikosi ir daugelis iš mūsų. Brangius žmones priimame kaip savaime suprantamą dalyką ir su jais net elgiamės grubiai, nes jais besąlygiškai pasitikime. Pasitikėjimas – nuostabus jausmas, tačiau nederėtų pamiršti ir dėkingumo.
Tikėjimas aukštesnėmis jėgomis
Nesakau, kad tikėti paprastais dalykais lengva, tačiau tikėti kažkuo, kas yra nematomas ir daug galingesnis už mūsų brangius žmones, gali būti kur kas sunkiau. Bent jau taip yra man. Pasikliauti tais, kurie yra šalia, kuriuos galime matyti ir liesti, – gana sunku, tačiau pasitikėti juo, kurio net nematome, atrodo neįveikiama užduotis. Pasitikėti Dievu – kur kas sunkiau, nes reikalingas tikėjimas – tikėjimas, kad jis egzistuoja ir kad mūsų prašymai bus išgirsti. Tokioms mamoms kaip aš, kurios mėgsta būti už viską atsakingos, išsiugdyti tokį tikėjimą nėra paprasta, tačiau stengtis reikia.
Medicininiai tyrimai rodo, kad Dievu tikintys žmonės gyvena ilgiau, labiau mėgaujasi gyvenimu ir yra sveikesni. Jie rečiau kenčia nuo depresijos ir išaugina sveikesnius vaikus. Atlikta daug tyrimų siekiant nustatyti, kokį poveikį moterų sveikatai turi maldos. Taip pat atlikti tyrimai su vaikais, vertinant, kaip tikėjimas veikia jų gyvenimą ir net kaip jų tėvų tikėjimas ir religinis elgesys turi įtakos jų fizinei ir emocinei būklei. Tačiau abejoju, ar tikėjimo ir jo poveikio mamoms medicininiai tyrimai įtikintų daugelį žmonių. Mums reikia žinoti tiksliau. Norime žinoti, ar tikėjimas padeda ir ar Dievas iš tikrųjų yra, ar jis išklauso mūsų maldų, nes mums tai atrodo svarbiau už klinikinius tyrimus… ir kur kas asmeniškiau.
Taigi, išsiaiškinkime keletą dalykų. Tikėjimas – ne tas pats kas religija. Tikėjimas – tai labai asmeniškas pojūtis. Tikėdamos Dievu priimame tam tikras tikėjimo tiesas, kurios gali būti nepaprastai naudingos mamoms. Pavyzdžiui, žydams ir krikščionims dešimt Dievo įsakymų yra teisingos gyvensenos pagrindas. Sekmadieninėje mokykloje vesdama pamokas sakydavau, kad dešimt Dievo įsakymų – tai Dievo pamokos, iš kurių sužinome dešimt geriausios gyvensenos principų. Vaikams buvo aišku, kad Dievas šiuos įsakymus perdavė savo žmonėms, kad jie išmoktų būti laimingesni. Daugelyje religijų propaguojama monogamija ir seksualinis susilaikymas iki santuokos. Tai sugalvota ne šiaip sau ir ypač aktualu šiandieninėje visuomenėje. Per anksti lytinį gyvenimą pradėję vaikai žaloja savo sveikatą. Jiems kyla didesnė depresijos ir įvairių ligų rizika – šia tema aktyviai rašau jau daug metų.
Tačiau tikėti verta ir dėl daugelio kitų priežasčių. Gyvenime būna akimirkų, kai degame noru žinoti keletą esminių dalykų. Trokštame suprasti, ar Dievas girdi mūsų maldas, kai prašome padėti savo mirštančiam vaikui. Norime žinoti, ar jis bus pakankamai gailestingas, kad leistų mums gyventi susirgus krūties vėžiu, o laidodami savo tėvus klausiame savęs, ar jiems viskas taip ir pasibaigė žemiškuoju gyvenimu. Turime tai žinoti.
Biblijoje sakoma, kad tikėjimas – „tai įsitikinimas, kad tai, ko trokštame, išsipildys, ir tvirtas žinojimas, kad egzistuoja tai, ko nematome“. Man patinka šis posakis. Manau, kad jis labai prasmingai susieja tikėjimą ir troškimus. Tikėjimas tarsi savaime byloja apie įsitikinimą, tačiau neatsiejama šio žodžio potekstė – abejonė. Man patinka ši Biblijos vieta, nes šių žodžių autorius, regis, suprato šią prieštarą. Jis pabrėžia, kad, tikėdami Dievu, turime abejonių, bet net ir abejodami vis tiek nenustojame tikėję.
Įsitikinimas – sveikintinas dalykas. Prieš tai buvusioje pa-straipoje paminėtas įsitikinimas, kad mūsų troškimai
