saugumo jausmas, kai žinome, kad būsime priimtos tokios, kokios esame, nors kartu esame priverstos keistis, tobulėti ir siekti geresnio gyvenimo. O būtent to ir trokštame ugdydamos savyje sveikesnės gyvensenos įpročius.
Trečias įprotis
Puoselėkite ir praktikuokite tikėjimą
Kodėl mamoms reikia tikėti ir kodėl tai ne visada lengva
Esu tikinti. Tikėjimas – tai mano kova. Nesvarbu, ar tikiu, kad pilotas saugiai nuskraidins mano dukrą į Indoneziją, ar kreipiuosi į Dievą, kad gūdžią naktį suteiktų ramybės mano tėčiui, vienam gulinčiam savo lovoje slaugos namuose, ar net kai stengiuosi susikaupti prieš skaitydama paskaitą, – tikėti nelengva. Turėdama suaugusią dukrą, gyvenančią kitoje pasaulio pusėje, kur negaliu būti šalia jai susirgus ir būdama priversta stebėti, kaip mano mylimo tėčio sąmonė gęsta tiesiog mano akyse, už savo tikėjimą moku didžiulę kainą. Stebėti, kaip jie kenčia, – neapsakomai skaudu.
Manau, kad sunkiausia tikėjime – sugebėti užgniaužti poreikį kontroliuoti. Mes turime pasikliauti kažkuo kitu, nes nesugebame valdyti gyvenimo. Negalime vien savo valios jėga apsaugoti mylimų žmonių. Jaučiamės nepajėgūs, nes tokie ir esame. Man, kaip ir daugeliui jūsų, nepatinka jaustis bejėge – sunku ne tiek dėl įžeistos savimeilės, kiek dėl emocinės savijautos. Galėdama padaryčiau viską, kad mano mylimi žmonės būtų sveiki ir laimingi, deja, tai neįmanoma.
Mums – mamoms – yra svarbūs du tikėjimo lygmenys. Pirmiausia, privalome išmokti pasitikėti kitais žmonėmis. Tai tikrai sunku, nes kartais draugai ir šeimos nariai mus nuvilia. Tikimės, kad jie pateisins mūsų lūkesčius: kartais jiems tai pavyksta, o kartais – ne. Dažniausiai jiems nesiseka ne iš blogos valios, o tik todėl, kad ir jų galimybės ribotos. Net ir ištikimiausi, ir labiausiai atsidavę draugai ar šeimos nariai gali mus nuvilti, nes ir jie – tik žmonės. Antrasis tikėjimo lygmuo – kur kas rimtesnis. Tai – tikėjimas Dievu. Be šio tikėjimo gyventi negalime. Daugelis bando gyventi netikėdami, tačiau gyvenimui artėjant prie pabaigos, o kūnams vystant, su Dievo egzistavimo klausimu vienaip ar kitaip susiduria kiekvienas.
Dauguma mūsų apie Dievo buvimą susimąstome dar jaunystėje. Tai gerai. Kai kurios iš mūsų vengia šios temos ir metų metais net nesusimąsto apie savo dvasinį gyvenimą, nes šie klausimai trikdo. Tačiau, mano manymu, kuo greičiau pradėsime rūpintis savo vidumi, tuo sveikesnės būsime, nes dvasinis pradas yra svarbiausia mūsų asmenybės dalis.
Kai kurios mamos išpažįsta judėjų ir krikščionių Dievą, kai kurios tiki šventaisiais, dar kitos – Buda ir Alachu, o yra ir tokių, kurios tiki Visatos egzistencialumu. Kažkuo tiki net ir ateistai, net jei tai yra tik jų pačių sveikas protas. Ateistai atmeta kitų būtybių egzistavimo galimybę ir gyvena pasikliaudami savimi ir tais gyvenimo dėsniais, kuriuos jų protas gali racionaliai suvokti. Kai kurie pripažįsta tam tikras moralines vertybes, kiti – tik mokslines tiesas, tačiau visi šie ateistiniai tikėjimai neperžengia žmogaus pažinimo ribų. Visos mes kažkuo tikime ir tą darome kiekvieną dieną, todėl iš tikrųjų nereikia nė klausti, ar reikėtų tikėti, ar ne. Svarbesnis klausimas – kuo ir kodėl tikėti. Be to, jei tikėjimas yra tokia svarbi mūsų kasdienybės dalis, kodėl jam neskiriame dėmesio? Mes be galo sureikšminame, ką valgome ir ko nevalgome, kiek sportuojame ar nesportuojame arba kokiais drabužiais vilkime. Atidžiai sekame savo vaikų reakcijas, jų poreikius ir troškimus, ir tik retsykiais prisimename svarbiausią jų asmenybės dalį – dvasingumą. Mes tai darome dėl to, kad taip daro ir visi kiti. Tai – amerikietiškosios kultūros dalis.
Be to, yra dar vienas svarbus dalykas. Matant „tikėjimo vedlius“ kartais norisi nuo jų laikytis atokiau. Žinau, kad, kaip teigiama Senajame Testamente, „krikščionis turėtume pažinti iš meilės“, tačiau kartais tą meilę taip sunku įžvelgti. M. Gandis[3] yra liūdnai prasitaręs, kad būtų priėmęs krikščionybę, jei joje nebūtų krikščionių. Deja, puikiai suprantu, ką jis turėjo omeny. Yra krikščionių, kurie šimtus tūkstančių tikinčiųjų suartino su Dievu. Bilis Grehemas[4] – puikus pavyzdys, kaip žmogaus širdis gali atsiliepti į kiekvieną Dievo širdies virptelėjimą. Tačiau, kita vertus, yra ir tokių Kristaus sekėjų, kurie savo elgesiu tyčiojasi iš krikščioniškojo tikėjimo. Kai kurių veidmainiškumas daugybę žmonių atgrasė nuo tokio tikėjimo; tikėjimo fanatikai, ypač kitose pasaulio šalyse, ėjo žudyti su krikščionybės vardu lūpose. Tai – tragiški dalykai, kurie, mano manymu, skaudina Dievą. Kitas religijas priimti nė kiek ne lengviau. Kai kuriems Buda taip ir netampa artimas, nes yra miręs ir niekada neprisikėlė iš numirusiųjų kaip Jėzus – išliko tik Budos statulos. Nors budizmas ragina gyventi taikiai, ieškoti nušvitimo ir vidinės ramybės, tenka daug metų sunkiai dirbti, kad tai pasiektum, jei apskritai įmanoma. Krikščionys atmeta musulmonų tikėjimo tiesas, nes jos prieštarauja krikščionybei, o svarbiausia − todėl, kad jos gąsdina juos pačius.
Mes visos jaučiamės gyvenančios sumaišty, todėl tikėjimą stengiamės nustumti toliau nuo savęs. Gilinimasis į tikėjimo dalykus atrodo pernelyg daug laiko reikalaujantis darbas ir, atvirai tariant, – ne toks ir svarbus. Nenorime pradėti pyktis su draugais ir šeima, be to, nuolat esame užsiėmusios, pavargusios. Pasakome sau, kad apie tikėjimą pagalvosime vėliau, nes kur kas svarbiau pasirūpinti, ką padėti ant vakarienės stalo ar kur nuvesti savo vaikus. Bėgiojame, nervinamės ir dirbame dar daugiau, kad tik viską suspėtume, o dienos pabaigoje nesuprantame, kodėl esame tokios pavargusios ir išsunktos. Priežastys aiškios ir paprastos – mes neradome nė minutėlės laiko pasirūpinti prasmingiausia savo esybės dalimi. Tačiau nors protu puikiai suprantame šią būtinybę, kažkodėl visai nesinori tuo užsiimti. Be to, visiškai nenutuokiame, kaip tą reikėtų daryti. Baiminamės, kad tai bus sunkus ir varginantis darbas ir kad virsime tokiu žmogumi, kuriuo visai nenorėtume tapti, – vienu iš tų tikėjimą reklamuojančių tipų, kurių stengiamės išvengti prekybos centruose.
Tačiau tikėjimas reikalauja peno, mums reikia gilių potyrių. Mūsų siela mums labai svarbi ir, būdamos mamos, privalome grūdinti visas savo asmenybės dalis. Dar svarbiau žinoti, kad to reikia mums pačioms. Nusipelnėme gerų potyrių. Mums reikia daugiau nei vien įkyrių minčių apie svorį, pinigus, drabužius, darbus, mokyklas, į kurias eina mūsų vaikai, ir kalbas, kiek jiems galėsime išleisti per Kalėdas ar Hanukos šventę. Taigi, pamirškime savo baimes ir atsigręžkime į tikėjimą. Mačiau tūkstančius išsekusių mamų, kurių dvasinis gyvenimas buvo katastrofiškai apleistas. Žinau, kad vos tik pasirūpiname savo tikėjimu, visi kiti reikalai irgi susitvarko. Visi. Šiame skyriuje parodysiu kelis paprastus būdus savo tikėjimui sustiprinti, taip pat paaiškinsiu, kaip svarbu viską iki galo apgalvoti prieš imantis veiksmų ir kaip teisingai apsispręsti tikėjimo klausimais; kaip suasmeninti tikėjimą, kaip susirasti tikėjimo bendraminčių ir kaip įtikėti dar giliau aukojantis kitiems.
Tikėjimas – pradėkite nuo paprastų dalykų
Mūsų tikėjimas susideda iš dviejų lygmenų. Pirmasis lygmuo, kurį aš vadinu „paprastu tikėjimu“, apima žmones, kuriais pasitikime. Tikime savo vyrais, mamomis, mokytojais, mokykloje mokančiais mūsų vaikus. Nors ir pasitikime autobuso vairuotoju, savo darželinukę dukrą įsodinusios į jo vairuojamą autobusą, ar suaugusio vaiko automobilio ratus priveržusiu mechaniku, kai išlydėdamos užtrenkiame jo automobilio dureles, – kasdienius įvykius kontroliuojame kur kas mažiau negu jums atrodo. Mums reikia kitų žmonių pagalbos – reikia draugių, kurios parvestų namo mūsų vaikus, kai mes pačios negalime to padaryti, reikia gydytojų, kurie tiksliai pasakytų, kokius antibiotikus skirti mūsų sergantiems kūdikiams. Mums ištisai ko nors reikia, tik to dažnai nepastebime.
Privalome
Indijos tautinio išsivadavimo judėjimo lyderis.
Pamokslininkas, laikomas JAV evangelizmo tėvu.
