kai kurių dalykų, nes pati mūsų prigimtis iš gyvenimo reikalauja aiškumo – jei ne dėl savęs, tai bent dėl savo vaikų. Susidūrusios su tomis savo gyvenimo sritimis, kurių negalime kontroliuoti, ieškome, kas galėtų mums suteikti stabilumo ir aiškumo. Štai kodėl mums tokia aktuali ši Biblijos vieta – joje kalbama apie tai, kad galime būti tikros tuo, ko nematome. Iš šio pasakymo suprantu, kad galime būti įsitikinusios Dievo ir dvasinio pasaulio egzistavimu. Šie žodžiai mus taip pat moko pasitikėti. Patikėjusios jais, išmoksime pasitikėti Dievu ir žinosime, kad išsakydamos jam savo prašymus nebūsime atstumtos.
Tačiau tikėti sunku, nes žinome, kad ne viskas, ko trokštame, išsipildo. Todėl kyla natūralus klausimas – gal šių žodžių autorius praradęs sveiką protą? Kaip galime būti tikros, kad mūsų troškimai bus įvykdyti, kai žinome, jog kai kurių norų neįmanoma išpildyti? Kažkas čia ne taip. Todėl turime mąstyti plačiau. Visai nesistengiu pasipuikuoti savo teologinėmis žiniomis, tiesiog bandau įsigilinti į keletą žodžių apie tikėjimą. Ar tik nusiviliame ne dėl to, kad trokštame ne to, ko mums reikia? Tai vienintelis paaiškinimas, kurį galiu sugalvoti.
Jei mums sakoma, kad tikrai gausime viską, ko reikia, ar tai nereiškia, jog mūsų poreikiai didesni negu manome? Gal prašydamos, kad vaikai pasveiktų, taip pat tikimės, kad net ir jiems nepasveikus, sugebėsime gyventi toliau be jų? Gal autorius žino, kad iš tikrųjų mums reikia tik vilties, jog viskas bus gerai? Mes norime tikėti, kad būsime paguostos, nuramintos, ir žinosime, jog gerasis Dievas viskuo pasirūpins, įvykus nelaimei.
Jei tikėti – reiškia giliai širdyje žinoti, kad galime saugiai puoselėti viltį ir kad viskas vienaip ar kitaip susitvarkys, tuomet tai ne taip ir sudėtinga. Galime sau leisti patikėti, kad Dievas neapleis mūsų. Galime ir netikėti, bet kas iš to? Tai reikštų manyti, kad turėti vilties – absurdiška ir nieko gera nelaukti. Toks požiūris tikrai ne man.
Antrojoje posakio dalyje teigiama, kad tikėjimas – tai „tvirtas žinojimas, jog egzistuoja tai, ko nematome“. Gal ir klystu, tačiau manau, kad šią dalį mums, mamoms, lengviau suprasti. Mes pripažįstame, kad gali būti mums nematomas dvasinis pasaulis. Mes intuityviai jaučiame dvasinius dalykus. Iš prigimties tiesiog žinome, kad gyvenime ne viskas matoma. Pažiūrėkime, kaip gyvena vabzdžiai. Judėdami vandens telkinių paviršiumi, jie ieškosi maisto. Aišku, vabzdžiai – maži padarai, tačiau ir patys to nesuvokdami, jie visi jaučia aukštesnį savo būties tikslą. Tikrai nenoriu teigti, kad vabzdžiai turi sielą, tačiau stebint juos nejučia pradedi mąstyti apie aukštesnes, mums nematomas, jėgas, valdančias net ir pačius mažiausius sutvėrimus ir leidžiančias jiems daryti neįtikėtinai nuostabius dalykus. Jei jau tų jėgų įtaka tokia akivaizdi vabzdžių gyvenime, kiek kartų didesnį poveikį patiria žmonės – dvasingos būtybės?
Tikėjimas – tai ne religija
Kai kuriems religingais save vadinantiems žmonėms nepatiks tai, ką dabar pasakysiu: norint būti religingam nereikia tikėti. Reikia tik drausmės. Kiekviena iš mūsų gali išmokti taisykles ir pasiryžti jų laikytis – ar bent jau pabandyti jų laikytis. Su visa pagarba tiems, kurie savo gyvenimą paskyrė religinių ir teologinių tiesų skelbimui savo sekėjams, noriu pasakyti: teologija, biblinės tiesos, katekizmas ir apologetika – nepaprastai svarbu, tačiau tai tik viena tikėjimo pusė. Iš pat pradžių reikia suprasti, kad religija ir tikėjimas nėra vienas ir tas pats ir, tiesą sakant, gali būti labai nutolę vienas nuo kito.
Religija – tai ryšys tarp dviejų žmonių, tikėjimas – ryšys tarp Dievo ir žmogaus. Žinoma, Dievas sukūrė taisykles žmonijai, tačiau taisyklių laikymasis niekada nepakeis nuoširdaus tikėjimo. Religija ne visuomet yra asmeninis potyris, o tikėjimas gali būti tik toks. Galime diskutuoti, kas yra tikėjimas ir kaip jį reikėtų išreikšti, tačiau tik tikintis žmogus baigiantis dienai gali pasakyti, ką jautė. Tikėjimo neįmanoma dirbtinai demonstruoti, negalima varžytis tarpusavyje, kas geriau tiki. Jis – pernelyg neapčiuopiamas, pernelyg paslaptingas. Tikriausiai tuo jis man ir žavus.
Religija reikalauja laikytis tikėjimo taisyklių, o tikėjimas – tai apsisprendimas kažką gauti iš Dievo. Vaikai iš savo tėvų gauna meilę, šilumą ir išlaikymą, tačiau mamos pamiršta, kad ir pačios yra vaikai. Mes ištisai duodame, tačiau tikėjimas liepia mums nusiraminti ir išmokti „gauti iš Dievo“.
Įdomu, kad, kaip rodo tyrimai, vargingiau gyvenančios mamos yra religingesnės už turtingesnes mamas. Tačiau pasiturinčios moterys dažniau dalyvauja religinėse apeigose. Tai suprantama. Finansinių sunkumų ar asmeninių problemų prispaustos moterys aiškiai žino, ko joms trūksta. Kančia verčia jas ieškoti gilesnių dalykų, kurie padėtų joms ištverti jų skausmą ar padėtų įveikti sunkumus. Finansiškai stabilesnės moterys tokios akivaizdžios būtinybės nejaučia, tačiau galbūt jos priklauso tai visuomenės daliai, kur visi reguliariai lankosi pamaldose. Tačiau kiekviena mama turi didelių troškimų, su kuriais viena negali susidoroti. Mes visos esame nuo kitų labai priklausomos būtybės, tačiau turtingesnės moterys to gali nejausti, nes jų poreikius užgožia materialinė gerovė. Pinigai veikia kaip butaforinis apsauginis skydas. Nepriteklius verčia suktis iš esamos padėties ir į moterų gyvenimą gali atnešti daug gero.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
