jos santūriam elgesy. Jie niekada nebruko savo patarimų, jei jos neprašydavau. Net jei ir patarinėdavo man, tai tik konkrečiai, mintis reikšdavo meiliais ir maloniais žodžiais. Ji niekada nesistengė manęs įžeisti.
Vežiodavau ją į gydytojų konsultacijas ir į autobuso stoteles. Ji skaitydavo mano vaikams knygeles ir juos maudydavo. Jiems ėmus verkti vidury nakties, dažnai nuskubėjusi į jų kambarius Patriciją jau rasdavau sėdinčią prie jų lovų ir niūniuojančią. Švęsdavome viena kitos gimtadienius, veždavau ją į Siersą pirkti naujų drabužių arba į grožio saloną pas kirpėją. Vieną rytą per savo gimtadienį nubudusi ant tualetinio staliuko radau mažytę kartoninę dėžutę, pilną sulankstytų popieriaus skiautelių. Kiek-viename lapelyje Patricija ranka buvo ką nors parašiusi, pavyzdžiui, „Niekada nepamiršk, kaip stipriai esi mylima“ arba „Esi nuostabi mama“.
Galų gale Patricija susirado butą pagyvenusių žmonių apgyvendinimo komplekse ir pradėjo ruoštis išvykti į savo naujus namus. Man plyšo širdis, tačiau žinojau, kad jai reikia savo erdvės. Pagalvojau: kadangi ši vieta yra vos už puskilometrio nuo mano namų, galbūt ir toliau galėsime kartu pusryčiauti. Žinoma, gyvenimas tokius planus pakoreguoja savaip, ir mums retai, gal vos keliskart, pavyko naują dieną pradėti kartu. Išvykus jos gyvenimas pradėjo tekėti atskira vaga, nors mes susitikdavome kiekvieną savaitę.
Per mūsų dvylikos metų draugystę ji patyrė širdies smūgį ir du kartus sirgo plaučių uždegimu, be to, jai teko implantuoti defibriliatorių, kad normalizuotųsi širdies ritmas. Kartą, netrukus po defibriliatoriaus įdėjimo, sėdėjau prie jos lovos kalbėdama su ja, kai aparatas staiga užsikirto. Ji pajuto tokį didžiulį elektros smūgį, kad vos neiškrito iš lovos. Smūgis pasikartojo, nusviesdamas jos smulkutį gležną kūną nuo čiužinio. Ji suriko. Negalėjau ištverti matydama, kaip ji kankinasi, ir kai pagaliau atvyko gydytojas, griežtai, kaip gydytoja, ėmiau bartis. Norėjosi jam smogti už tai, kad ji turėjo ištverti tokius dalykus.
Po kiekvieno gydymosi ligoninėje, elektros šoko ar antibio-tikų kurso Patricija vis labiau seko. Jos gražūs banguoti plaukai išretėjo, priekiniai dantys sumažėjo – nežinau, ar sunyko dėl naktinio griežimo, ar nuo kasdienio streso.
Kartais nesusitikdavome ištisomis savaitėmis, tačiau kasdien pravažiuodavau pro jos namus, kad įsitikinčiau, ar viduje dega šviesos, ar palaistyti jos augalai – tai buvo ženklai, kad ji vis dar ten, kad ji gyva. Kai mano tėčiui buvo nustatyta Alzhaimerio liga, paguodos nuvažiavau tiesiai į jos aptriušusį būstą. Ji mane išklausė, apkabino ir laikė už rankos. Jos anūkei perdozavus narkotikų, verkėme abi. Visuomet, kai man tekdavo išvykti skaityti paskaitų ar dalyvauti žiniasklaidos renginiuose, Patricija žadėdavo melstis už mane. Kartą grįžusi radau ją ligoninėje, sergančią ūmiu plaučių uždegimu. Prisiekiau sau, kad niekada daugiau jos nepaliksiu, kol jos sveikata pasitaisys.
– Nesąmonė, – tarė ji. – Pažadėk man, kad visuomet darysi tą, dėl ko gyveni šiame pasaulyje.
Tąsyk, kaip ir daugybę kartų anksčiau, jos žodžiai mane suglumino.
Dirbau medike, nes man tai patiko. Šį darbą dariau neverčiama jokių išorinių jėgų. Studijuoti mediciną pasirinkau todėl, kad nuo šešiolikos metų, kai pamačiau geriausio savo tėčio draugo atliekamą klubo persodinimo operaciją, norėjau tapti gydytoja. Buvau tvirtai apsisprendusi, susižavėjusi medicina ir užsispyrusi. Ką ji turėjo omeny sakydama, dėl ko gyvenu šiame pasaulyje? Aš pati norėjau tapti gydytoja, niekas kitas manęs nevertė to daryti.
– Sėskis, – tarė Patricija per tą patį mano apsilankymą. – Noriu tau kai ką pasakyti. – Jos balsas skambėjo aiškiai, tačiau ji buvo susijaudinusi. Žvilgtelėjusi į savo slaugę, ji luktelėjo, kol ši išėjo, prieš kalbėdama toliau.
– Praeitą naktį sapnavau neįtikėtiną sapną, – džiugiai šypsodamasi tarė ji. – Ne, tai nebuvo sapnas, tai buvo kažkas antgamtiško, tarsi kažkokia vizija.
Jaučiau ir mane apimantį smalsumą, ir nepatiklumą.
– Turi patikėti manimi, pažadėk, kad patikėsi manimi, Mege, – paprašė ji.
Linktelėjau galva. Nekantravau sužinoti, ką ji man ruošiasi pasakyti. Ji stebėjo mano žvilgsnį ir, ko gero, supratusi, kad raginu ją kalbėti toliau, tęsė savo pasakojimą:
– Kankinausi kone negalėdama kvėpuoti. Maniau, kad uždusiu, o po to užmigau. Iš tikrųjų visai neprisimenu, kaip užsnūdau, bet man tai pavyko. O paskui pamačiau save pasirengusią mirti, bet visai nebuvo baisu. Buvau bemirštanti, kai staiga išvydau vandenyną. Jis buvo nuostabiai žalios spalvos. Pažvelgusi į horizontą pamačiau mažą valtelę ir tuomet supratau, kad ta valtis – tai aš. – Nutilusi Patricija stebėjo mano veidą. Žinojau, kad ji bando įžvelgti mano nepatiklumą, todėl pasistengiau jo neparodyti. Nenorėjau jos įskaudinti, be to, norėjosi išgirsti visą pasakojimą. Pasiruošiau klausyti toliau.
– Milžiniškos bangos mėtė valtelę aukštyn ir žemyn, ir ji ėmė svirti į šoną. Atrodė, kad jai lemta nuskęsti. – Ji trumpam nutilo stebėdama mano reakciją. Stengiausi atrodyti susidomėjusi ir neišsiduoti, kad jos pasakojimas manęs neįtikino.
– Aš buvau ta valtis, – sušuko ji. – Bangos nurimo ir ji plaukė link nuostabaus uosto. Stebėdama, kaip ji artėja prie kranto, pamačiau neįtikėtinai gražią uosto pakrantę. Ji buvo tokia saugi ir švari. Atrodė, kad kranto linija tarsi apglėbė mažąją valtelę, tuomet – dabar jau artėju prie įdomiausios dalies. − Jos akys ėmė švytėti taip, kaip dar niekada nebuvau mačiusi ir ji tęsė toliau. − Išgirdau man sakomus Dievo žodžius.
– Nori pasakyti, girdėjai balsą? – paklausiau, o pati sau pamaniau, kokius vaistus ji vartoja. Išeidama nusprendžiau patikrinti jos temperatūros kreivę.
– Taip, kažką panašaus į tai, tarsi balsą. Bet tai buvo aiškiau už balsą. Nesvarbu. Dievas šnekėjo man, kad aš esu tarsi maža graži vieniša valtis ir kad jis visuomet rūpinsis manimi. Štai kodėl jis atplukdė mane į uostą. Kad mane apsaugotų. Pabudusi pajutau tokią ramybę, kokios niekada gyvenime nebuvau jutusi. Ją jaučiu dar ir dabar. Galvoju, kad jau niekada nesijausiu kaip anksčiau.
Nežinojau, ką jai atsakyti. Ką sakome žmogui, ką tik pareiškusiam, kad kalbėjosi su Dievu? „Puiku, labai džiaugiuosi, tikriausiai buvo įdomu?“
Net negaliu prisiminti, ką sakiau. Juk iš tikrųjų tai buvo visai nesvarbu. Patricija tikėjo tuo, ką jai teko patirti ir jos tikėjimo niekas nebūtų galėjęs sugriauti. Tai buvo viena iš tų retų akimirkų gyvenime, kai sužinoti dalykai arba suvokta tiesa yra pernelyg dideli, kad juos būtų galima išsakyti žodžiais. Žinojau, kad ji kaip tik išgyveno vieną iš tokių akimirkų. Esu jai be galo dėkinga, kad šia akimirka ji pasidalijo su manimi. Būtent taip ir elgiasi draugai.
Po kelerių metų, per kuriuos persirgo dar keliomis ligomis, Patricija šią istoriją pasakojo taip pat užtikrintai kaip ir ligoninėje, kitą rytą po tos nakties. Ji niekada ja nesuabejojo, o su manimi pradėjo kur kas dažniau kalbėti apie savąjį Dievą. Būdavo, kad mums besėdint jos svetainėje ir šnekučiuojantis, jį minėdavome taip, tarsi jis būtų sėdėjęs kėdėje šalia mūsų. Kartą net žvilgtelėjau į šalia savęs stovintį supamąjį krėslą, kad įsitikinčiau, ar ten nieko nėra. Pagalvojau, kad gal taip ir elgiasi seni vieniši žmonės, bet tik ne Patricija. Ji nebuvo vieniša ir visai ne pamišėlė. Didžiausią įspūdį man darė tai, kaip Patricija kalbėjo apie Dievą. Jos balsas pritildavo ir tapdavo švelnesnis. Jį vadindavo „švelniu“, „maloniu“ ir
