10 laimingų mamų įpročių. Meg Meeker
Чтение книги онлайн.
Читать онлайн книгу 10 laimingų mamų įpročių - Meg Meeker страница 7
Žydų tikėjimo moterys tai supranta. Musulmonės irgi. O krikščionės tuo grindžia savo gyvenimą, nes tikime, kad Kristus mylėjo mus taip, kad sutiko už mus mirti. Kad ir kokią religiją išpažintume, į tai negalime žiūrėti atsainiai. Jei tikime, kad esame sudarytos iš kūno ir sielos, taip pat turime tikėti, kad ir viena, ir kita yra svarbu. Todėl pagrįstai galime tikėti, kad mūsų dvasinis „aš“ – mūsų siela – turi neįkainojamą vertę. Taip nuostabu tai žinoti. Būdamos mamos, tikinčios dvasiniu pradu, turime vienintelę išeitį – įsisąmoninti, ko esame vertos, ir į tai žiūrėti labai rimtai. Akivaizdu, kad taip daro ir Dievas.
O paprastais žodžiais tai skambėtų taip: jei esame sudarytos iš kūno ir sielos, Dievas myli juos abu. Prasidedant mūsų gyvenimui ir jam baigiantis jis vienintelis liks šalia mūsų. Visa ko kūrėjas palinksta prie mūsų norėdamas pabūti su mumis, kad nesijaustume vienišos ir nemylimos. Regis, yra kuo džiaugtis mąstant apie savo vertę…
Antras įprotis
Išsaugokite geriausias drauges
Kai mes su Mere buvome dvylikos, šeštadienio rytais eidavome į arklidę, kur sena moteriškė prižiūrėjo mūsų šviesbėrius ponius, ir pasibalnojusios savo ristūnus leisdavomės į ilgas išvykas po aplinkinius miškus. Šeštadienis buvo mūsų mėgstamiausia diena. Merės ponis buvo romus ir nesiaikštijo, deja, to negalėjai pasakyti apie manąjį arklį. Ne kartą buvau išsviesta iš balno, o Merei tekdavo vaikytis mano arklį ir jį man parvesti. Jaučiau, kad esu prasta jojikė, tačiau Merė visuomet sakydavo, jog kaltas mano arklys. Jau tuomet ji mane besąlygiškai palaikė. Esu tikra, kad būdama dvylikos ji puikiai žinojo, jog jodinėja geriau už mane ir kad mano arklys nėra jau toks nevaldomas kaip man atrodė. Bet juk Merė buvo mano bendramintė, paslapčių saugotoja ir geriausia draugė. Ji visuomet sugebėdavo priversti mane jaustis patenkinta savimi ir gyvenimu. Be jos būtų buvę kur kas liūdniau.
Ir praėjus keturiasdešimčiai metų jos dėka vis dar jaučiuosi taip pat. Dažnai nebesusitinkame ir daugiau bendraujame feisbuke negu telefonu, tačiau mūsų šilti tarpusavio jausmai nė kiek neišblėso. Nuo tų laikų, kai mūsų šeštadieniai buvo nerūpestingai smagūs, išgyvenome skausmą dėl neišlaikytų stojamųjų egzaminų, geriausių draugų mirtis, vaikų gimimą, įvaikių atėjimą į mūsų šeimas. Mūsų tėvai paseno ir atsidūrė slaugos namuose arba mirė. Vienos iš mūsų vaikų ir įvaikių suteiktu džiaugsmu dalijamės abi. Kai pavyksta šnektelėti telefonu, kartais jaučiamės tarsi būtume dvylikametės, kartais – dvidešimt vienerių universiteto studentės, o kartais – penkiasdešimtmetės, kurioms širdyje – aštuoniasdešimt. Mes kartu išgyvenome tiek daug skirtingų gyvenimo laikotarpių, kad akimirksniu galime sugrąžinti viena kitą į bet kurį amžiaus tarpsnį. Merės balsas nukelia mane į nerūpestingo džiugesio dienas arba paguodžia, kai jaučiu, kad neištversiu iki dienos pabaigos. Gal tai visai ne jos balsas, o ji pati. Visus šiuos metus Merė buvo mano gyvenimo dalis, nes tokios jau būna tos draugės. Metai iš metų galime paguosti viena kitą, išklausyti, klausinėti ar išsiverkti. Nereikia būti tobuloms. Reikia meilės, bet net ir ją galima skausmingai prarasti, o baigiantis dienai mums, mamoms, iš tikrųjų reikalinga vien draugė, kuri galėtų tiesiog pabūti kartu. Jai būnant šalia, žinome, kad esame mylimos. Ramiai galime eiti miegoti, o kitą rytą nubudusios žinome, kad viskas bus gerai, nes ji – netoliese ir myli mus.
Tačiau draugystę, kuri taip natūraliai mus su Mere siejo vaikystėje, bėgant metams tapo vis sunkiau išsaugoti. Taip nutiko ne tik man, bet ir visoms mamoms. Kol vaikai maži, metų metais būname paskendusios darbuose, manydamos, kad daugiau laiko pramogoms, susitikimams su draugėmis ar net kelionėms atsiras tuomet, kai vaikai pradės gyventi savarankiškai. Deja, taip jau būna, kad bandant kažko atsisakyti, kad spėtume susidoroti su kasdieniais darbais, pirmiausia nukenčia draugai. Kai kada draugystė atrodo tarsi nebūtinas prabangos dalykas. Todėl susitikimus su draugais atidedame, o drauges atstumiame, nuoširdžiai tikėdamos, kad atsigriebsime vėliau.
Deja, daugelis to taip ir nepadaro. Laikas atsigriebti taip ir neateina. Mums senstant gyvenimas tampa vis sudėtingesnis. Turime rūpintis tėvais, sukti galvą, kaip apmokėti sąskaitas. Įsisukusios darbų rate nutolstame vienos nuo kitų. Kyla santuokos krizės, veide ima ryškėti raukšlės, kūnas pradeda bliūkšti. Gyvenime atsiranda vis kitokių neatidėliotinų darbų, kurie, mūsų įsitikinimu, yra svarbesni už draugus.
Nepasiduokime šiai iliuzijai. Mums reikia bendrauti su kitomis moterimis, jei norime dirbti produktyviau, mažiau nervintis ir išlikti sveikesnės. Parodykite mamą, kuri slapta nesibaimina, kad kiaurą dieną turės likti visiškai viena, ir tai bus ta moteris, kuriai nereikia draugų. Tokių paprasčiausia nebūna. Kodėl?
Mamos iš prigimties linkusios bendrauti. Pražystame galėdamos mylėti ir būti mylimos, kalbėti ir klausytis, matyti ir būti matomos. Kai kurios iš mūsų šį poreikį bendrauti patenkina šeimose, kitos – darbe arba užmezgusios romantiškus santykius ir susituokusios. Visa tai nepaprastai svarbu, tačiau taip mūsų bendravimo poreikiai iki galo lieka nepatenkinti, nes į tokius santykius įtraukti kiti asmenys pernelyg skiriasi nuo mūsų. Vyrai negali mums suteikti visapusiško bendravimo, kaip, be abejo, ir vaikai. Su bendradarbiais gal ir galime dalytis savo paslaptimis, tačiau darbe kylanti konkurencija ir įtampa gali tapti kliūtimi tvirtai draugystei.
Kai kurios iš mūsų jaučiasi vienišos, ypač kol vaikai dar maži, nes draugėms nelieka laiko. Ilgimės jų ir kartais jaučiame fizinę būtinybę pasimatyti, tačiau nepalankus popietinio pogulio metas, būtinybė derintis prie vienu automobiliu iš darbo grįžtančių bendradarbių ar įtemptas darbo grafikas palaidoja šias viltis. Kartais, ypač jei vienatvė trunka ilgai, neturėdamos galimybės bendrauti, pradedame mąstyti apie gilesnius savo išgyvenimus.
Vienatvė aitrina moters širdį, nes su vienatve pasąmonėje apsigyvena jausmas, kad nusipelnėme būti vienos. Vienišumo apimta mama daugiau ar mažiau būna įsitikinusi, kad yra nemėgstama ir nemylima. Ji per daug buka, kvaila, išsiblaškiusi ar nervinga, kad kažkas norėtų su ja bendrauti. Taip sutirštindama spalvas siekiu perteikti kai kurias kraštutines mintis, kurios dažnai sukasi moterų galvose, tačiau kurių jos niekada nedrįsta išsakyti garsiai. Apimtos tokių jausmų, jos atsiriboja nuo kitų moterų ir panyra į dar didesnę vienatvę. Nėra ko bandyti prisidėti prie žaidžiančiųjų tenisą, nes jos visos turtingos. Neverta eiti į skaitovų klubą, nes vis tiek nieko vertinga nepasakysiu. Nevesiu vaikų į žaidimų grupes, nes kitų vaikų mamos auklėdamos savo vaikus namie yra geresnės už mane. Ir mūsų vaizduotė neša mus vis tolyn ir tolyn. Vienatvė stumia mus į dar didesnę vienatvę ir labai greitai tvirtai įtikime, kad gyvenime geriau pasikliauti tik pačiai savimi, todėl ir toliau kapanojamės nerimo, nevilties ir kompleksų liūne. Iš visų sunkumų, kuriuos per savo gyvenimą patyrė Motina Teresė, vienatvę ji laikė sunkiausiu išbandymu. Jos teigimu, „baisiausias skurdas – tai vienatvė ir jausmas, kad esi nereikalingas“.
Todėl su vienatve turime kovoti iš visų jėgų. Draugai – tai ne prabanga, o būtinybė. Kaip ir mano bičiulė Merė, jūsų tikra draugė neatsisakys virti valgį jūsų šeimai, kai sergate, pasiūlys savo automobiliu visus jūsų bendradarbius nuvežti į darbą sugedus jūsų automobiliui, organizuos šventes gimus jūsų vaikams, sakys, kad atrodote puikiai net ir tuomet, kai nebegalėsite atsikratyti trisdešimties kilogramų gimus trečiajam vaikui, kartu su jumis įsirašys į svorio kontrolės grupę, nors jums, o ne jai reikia laikytis dietos, padės organizuoti jūsų tėčio ir galbūt (bet visai nebūtinai) net ir jūsų laidotuves. Ji – jūsų geriausia draugė ir niekada neleis jums panirti į tamsų vienatvės liūną. Draugystė – tai