kurie į mūsų gyvenimą įneša juoko, nepastebimai skaldo šarvus, juosiančius mūsų širdis. Įskilimai virsta krateriais ir vieną dieną pamatome, kad mūsų širdis veržęs kiautas ima trupėti – tampame truputėlį jautresnės ir leidžiame sau pasijusti pažeidžiamomis. Toje vietoje, kur nelieka šarvų, į išlaisvintas mūsų širdžių kerteles plūsteli džiaugsmas.
Sunku juoktis, nesijaučiant lengvai ir džiaugsmingai. Ar galite patikėti, jog daugelis mamų nesąmoningai stabdo save, kad nepasijustų laimingos. Skamba neįtikėtinai, tačiau tai tiesa. Mamos, kurios aukojasi, saugo ir kankina save, visuomet būna labai rimtos, o jei gyvenime viešpatauja rimtis, džiaugsmui vietos nelieka, nes džiaugsmas nesuderinamas su rimtimi. Džiaugsmas – tai linksmybės ir nerūpestingumas, darantis mus pažeidžiamas. Pagalvokite apie tai. Ar kada nors turėjote draugę, kuri vengia juoktis? Daugelis iš mūsų turėjo. Gal ir jūs esate viena iš tokių mamų? Tokios moterys net akimirkai bijo pamiršti sunkias mintis ir jausmus, nes taip daryti nesaugu. Juokas verčia mus jaustis praradusiomis gebėjimą valdyti (net ir tuomet, kai nesikvatojame iš visos širdies).
Kiekvienai iš mūsų, mamų, reikia draugės, kuri mokėtų mus prajuokinti, kad galėtume leisti sau nors kiek atsipalaiduoti – pakankamai ilgai, kad nusimetusios savo apsauginį šarvą vidun įsileistume džiaugsmą. O džiaugsmo mums tikrai reikia… Tiek moterų kasryt nubunda jausdamos sunkumą krūtinėje. Gal tai nenumaldytas liūdesys ar verdantis pyktis dėl abejingo, grubaus ar neištikimo vyro, o gal tiesiog nuovargis giliai širdyje baiminantis ateinančios dienos? Jei esate viena iš tokių moterų, žinote, kaip saugotės džiaugsmo. Jam nėra vietos jūsų gyvenime. Jis gąsdina ir visiškai nesuderinamas su jūsų dabartine būkle. O dar būna ir tokių, kurios į juoką žvelgia kone prietaringai. Jei gyvenime vyrauja vien juodos spalvos, o jus kamuoja ištisiniai rūpesčiai, juokas reiškia, kad akimirkai turėsite išnirti iš šios tamsos. Tik jums baisu, kad viskas gali pradėti sprūsti iš rankų. Leidus rūpesčiams išnykti, iš naujo teks stengtis juos susigrąžinti, kad galėtumėte vėl jais gyventi. Juokas – tai rūpesčio priešprieša. Daugelis mūsų pasakytų, kad abu šie jausmai negali būti šalia emociniame žmogaus gyvenime. Iš tikrųjų jie yra ir turėtų būti šalia. Juokas – puiki atsvara rūpesčiams ir liūdesiui.
Mus mylinčios draugės žino, kad motinystė – tai keitimasis ir nuolatinis derinimasis prie pokyčių. Privalome išmokti virtuo-ziškai prisitaikyti, nes to iš mūsų reikalauja gyvenimas. Į mūsų gyvenimą vaikai ateina ir išeina, kartais sugrįžta, o kartais – ne. Kartais susitaikome su pokyčiais, tačiau paprastai pokyčiai sutrikdo mūsų gyvenimą, todėl darome viską, kad susigrąžintume ankstesnius laikus. Vis dėlto reikėtų suprasti vieną dalyką – nesugebėjimas priimti pokyčių sukelia skausmą, todėl šioje kovoje turime pasiduoti, o vienas iš geriausių būdų padėti su jais susitaikyti – pasitelkti juoką. Štai čia ir prireikia gerų draugių – reikiamu metu jos nepastebimai priverčia mus juoktis, kad bent kuriam laikui pamirštume skausmą ir gyvenimas taptų skaidresnis. Kai taip nutinka, pokyčiai nebeatrodo tokie skausmingi.
Raskite savo kompaniją
Kiekvienai moteriai reikia turėti savo kompaniją. Vėl prisimenu savo brangiąją draugę Merę Seiler. Ji tai žino. Būdama viena iš trijų dukterų, kurią užaugino vieniša mama, ji matė, kaip kartais jos mamai padėdavo kitos mamos − jos sunkiu metu mokėjo išklausyti ir palaikė tuomet, kai atrodė, kad ji visų apleista.
Merė taip pat žino, kad kiekvienai iš mūsų reikia savos kompanijos – ji tokią kompaniją turi. Suvokdama, kaip ši jai reikalinga, ji daro viską, kad tik visas drauges išlaikytų kartu. Vienu ar kitu metu dauguma mūsų jaučiasi pernelyg pavargusios bendrauti su draugėmis. Daug dirbame savo šeimos labui, ir kol vaikai dar maži, draugystes paliekame ateičiai. Deja, daugelis draugysčių nutrūksta ir mums dar nespėjus susivokti, tų nedidelių kadaise gal ir buvusių kompanijų užuomazgos sunaikinamos visiems laikams. Neleiskime, kad taip nutiktų. Įtikinkite save susirasti keletą gerų moterų, kurios taptų jūsų bendražygėmis. Bendraukite su jomis, kartais parašykite joms (ne elektroniniu paštu, o ranka rašytą raštelį) ir paaiškinkite, kad yra jums labai svarbios. Griebkite telefoną ir pačiauškėkite, net jei tam galite skirti vos penkias minutes per savaitę. Ir nepaleiskite tų žmonių, kuriuos priskiriate savo kompanijai, nes su amžiumi jų prireiks vis dažniau. O joms reikės jūsų. Kuo labiau artėjame prie „auksinio rudens“ amžiaus, tuo geriau suprantame, kad ne toks jau tas amžius ir auksinis. Vidurinio amžiaus laikotarpis – nelengvas, nes tenka rūpintis ir suaugusiais vaikais, ir senėjančiais tėvais. Jei turime tokių žmonių, kurie yra matę, kaip jūsų vaikai sveiksta persirgę vėjaraupiais, kaip jie baigia vidurinę mokyklą ar net kuria šeimą, jie nepaliks mūsų ir tuomet, kai mums jau teks rūpintis, kokius slaugos namus surasti demencija sergančiam mylimam tėčiui. Jos – dvi ar trys draugės, kurios visuomet mus brangino – padės mums žengti per šiuos nelengvus metus.
Maistas – tai draugystė
Mano mama savo meilę žmonėms parodo juos maitindama. Ji priruošia jiems daug skanaus maisto – mėsos patiekalų, paprastai su bulvėmis ir tamsiuoju padažu. Toks padažas dabar jau retenybė, galbūt dėl to, kad mažiau laiko praleidžiame virtuvėje, mažiau gilinamės į tai, kas guli mūsų lėkštėje, ir nebe taip uoliai raginame valgyti tuos, kuriuos mylime.
Daugeliui iš mūsų – mamų – maitinti žmones – tai parodyti savo meilę. Tais atvejais, kai mums per sunku reikšti jausmus, ypač jei esame apimtos liūdesio, slepiamės už puodų – kepame vištieną, smulkiname morkas, kočiojame tešlą. Štai ką daro draugės, norinčios nuraminti sužeistą mamos širdį. Ir kažkokiu stebuklingu būdu tai labai padeda.
Kai Lizos vyrui Bretui buvo diagnozuotas kasos vėžys, pirmiausia ji paskambino Betei. Ji prisimena, kad Lizos balsas buvo vos gyvas iš išgąsčio. Ir staiga vidury pokalbio neišvėrusi Liza ėmė kūkčioti. Betė girdėjo sunkų raudančios Lizos alsavimą ir pamena staiga pagalvojusi: „Neįsivaizduoju, kaip ji visa tai išvers su dviem mažais vaikais, iš kurių vienam – vos devyni mėnesiai, o kitam – pustrečių metų. Kas bus su vaikais? Bandžiau įsivaizduoti, kaip liūdna bus šiems dviem mažyliams augti be tėčio, tačiau dar labiau pagailo Lizos. Ji dar tokia jauna. Tokiam jaunam žmogui nereikėtų patirti tokių likimo smūgių.“
Pirmą kartą kalbėdama su Bete Liza negalėjo ir pagalvoti, ką jai teks išgyventi per ateinančius dvejus metus ir kokią neįtikėtinai puikią draugę ji turi. Būdama daugiau kaip dešimt metų vyresnė už Lizą, Betė žinojo, ką reiškia turėti mažų ir didesnių vaikų. Ji puikiai nutuokė, kokie sunkumai užgriūtų Lizą, jei tektų abu vaikus užauginti vienai. O turėdama medicininį išsilavinimą, Betė suvokė, ką reiškia Breto diagnozė, – žinojo, kad geriausiu atveju jam liko dveji metai, tačiau apie tai garsiai neprasitarė.
– Kad ir ką būčiau sakiusi, – niekas negalėjo numaldyti jos skausmo. Taip norėjosi padėti Lizai, Bretui ir jų vaikams mostelėjus milžiniška stebuklinga lazdele. Desperatiškai troškau, kad Bretas pasveiktų. Jaučiausi bejėgė ir ėjau iš proto. Tuomet ėmiausi to, ką visuomet darau, pajutusi, kad netenku nuovokos – pradėjau ruošti maistą. Darydama sausainius pusę tešlos suvalgiau. Mąsčiau, kad jei sausainiai padės nors kiek geriau pasijusti Lizai ir Bretui, gal geriau pasijusiu ir aš. Pritroškinau vištienos, iškepiau lazaniją ir buritos[2]. Priruošiau begalę maisto. Užšaldysiu ir pusę atiduosiu savo berniukams.
Bėgo savaitės, mėnesiai, ir netrukus Bretas ėmė jaustis vis prasčiau. Kartais išleisdavau Lizą prasiblaškyti, o pati rūpindavausi jos vaikais ir kalbėdavausi su Bretu. Tačiau pastebėjau, kad net ir būnant jos namuose, mane paslaptingai traukia orkaitė, ir man dar nespėjus susivokti, namai pakvipdavo
Meksikietiškas karštas su vištiena, ryžiais, pupelėmis, daržovėmis ir padažu. užkandis
