palatą. Iš baimės jaučiau tokį šleikštulį, kad du kartus buvau besustojanti šalikelėje. Kol atvykau į reanimacijos palatą, Patricija jau buvo ištikta komos ir niekada iš jos taip ir nepabudo. Ją paguldė į intensyvios terapijos palatą, kurioje ji gulėjo nerodydama jokių gyvybės ženklų. Man sėdint prie jos lovos palatoje vienas po kito pasirodė jos vaikai ir anūkai, norėdami išreikšti savo pagarbą, paverkti ar pasidalyti prisiminimais apie šią nuostabią moterį.
Pavargome laukdami ir stebėdami, ar neišvysime kokių nors jos gyvybės ženklų. Jaučiau apmaudą ir pykau ant jos Dievo, kuris, jos teigimu, buvo toks geras. Dėl vaistų, kuriuos ji vartojo iki nelaimės, ji visa buvo nusėta mėlynėmis. Jos kūnas, ir ypač veidas, atrodė lyg būtų sudaužyti beisbolo lazda. Veidą norėjosi uždengti – jis turėjo atrodyti mielas, o ne sumuštas. Jos gyvenimas buvo toks siaubingai sunkus, o matydama tas baisias dėmes, prisiminiau, kad ji tiesiogine prasme kartais būdavo talžoma – fiziškai, emociškai ir, be abejo, buvo skriaudžiama paties gyvenimo.
Šeštąjį vakarą paprašiau draugės palydėti mane į ligoninę, kad galėčiau pabūti su Patricija. Tiesiog norėjau prisiliesti prie jos, perbraukti ranka jai per plaukus, įsitikinti, kad ji vis dar kvėpuoja. Įslinkome į jos palatą jau seniai pasibaigus lankymo valandoms ir išgirdome tylų jos respiratoriaus švokštimą. Pažvelgusi į ją supratau, kad kažkas ne taip. Atsisukusi į draugę paklausiau, ar, jos nuomone, Patricija pasikeitusi. Ji vos pastebimai linktelėjo galvą, abejodama, ar tikėti tuo, ką mato.
– Jos čia nebėra, – nustebusi sušnibždėjo mano draugė.
– Žinau, – pritariau. Buvo baisu dar ką nors apie tai sakyti. Buvo įvykęs kažkoks keistas dvasinis virsmas, bet nė viena iš mūsų negalėjome suprasti, kas tiksliai. Pajutome, jei šis žodis tinkamas tokioje situacijoje, kad Patricija jau išėjo, nors jos kūnas vis dar gyveno.
Kitą rytą gydytojas patarė jos vaikams, kad jie leistų ištraukti kvėpavimo vamzdelį, nes Patricijai nebuvo jokios vilties pasveikti. Geriau būtų ištraukti kištuką ir leisti jai išeiti. Mačiau, kaip jie visi keturi tarėsi tarpusavyje, o jų veiduose atsispindėjo išgąstis. Po kelių minučių pasikvietę mane jie paklausė, ką aš manau apie galimybę atjungti gyvybę palaikančius aparatus. Net nepagalvojusi, kad turiu būti atsargi, pasakiau jiems:
– Nebijokite, – iš pradžių tariau. – Jūsų mama nenori, kad bijotumėte. Mirtis jos negąsdino. Tą žinau, nes ji man pasakė pati. Manau, kad turite leisti jai išeiti, ji to norėtų, – kalbėjau taip užtikrintai, kaip anksčiau gal iš viso nėra tekę kalbėti. Pati buvau nustebinta savo pasitikėjimo.
Visi keturi sutiko, kad gydytojas atjungtų kvėpavimo vamzdelį, o tada vėl kreipėsi į mane.
– Nenorime, kad mama mirtų būdama viena. Ar galėtumėte pabūti šalia jos? – pro ašaras jie vos galėjo ištarti žodį.
Žinoma, kad sutikau. Nes taip turi elgtis draugai. Laikydama jos kaulėtas rankas savame delne, pabučiavau jas, o gydytojas trūktelėjęs plastikinį vamzdelį nuplėšė pleistrą jai nuo veido. Girdėjau, kaip koridoriuje laukdami šnibždasi jos vaikai. Nekenčiau šios akimirkos, tačiau nenorėjau, kad ji baigtųsi. Tada pažvelgiau į jos trapų kūną, ir tuo metu nutiko keistas dalykas. Pajutau, kaip mane apima ramybė. Jos širdis plakė vis rečiau, kvėpavimas lėtėjo ir greitai sustos visai. Tačiau viskas buvo gerai, viskas gerai. Kažkas iš kažkur sakė man, kad jai gera ir saugu, kad nereikia jaudintis. Jos jau nebebuvo ir prireikė tik šių priemonių, kad apie tai sužinotų visi kiti. Ar tuo momentu pati Patricija man bandė kažką pasakyti? Tikriausiai ne. Galvoju, kad tai buvo Dievas – jos Dievas – kuris jau prieš daugelį metų buvo jai pasakęs, kad yra vien jos laukiantis uostas, kur bus gražu, gera ir saugu. Galbūt tą akimirką galutinai patikėjau prieš daugelį metų jos papasakotu sapnu, kurį ji laikė realybe. Šiam momentui ji mane paruošė pasidalijusi savo asmeniškiausiais ir giliausiais išgyvenimais, ir nors apie juos kalbėti buvo sunku ir rizikinga, ji taip leido man pajusti šią neprilygstamą ramybę. Ji nepabūgo pasidalyti su manimi savo dvasiniais potyriais, nes taip ir turi daryti draugai.
Per visus mūsų draugystės metus Patricija mane išmokė, tiksliau, parodė, kaip būti geresne mama – kaip niūniuoti naktimis savo vaikams, kaip neprarasti su jais kantrybės. Ji išmokė mane atleisti pačiai sau, kai jusdavau pasišlykštėjimą savimi, kad praradau kantrybę ar kai apimdavo kaltės jausmas pernelyg ilgai dirbant. Ji išmokė mane ir daugelio kitų dalykų. Savo gyvenimu ji mane įtikino, kad Dievas yra geras, ji atvėrė man savo širdį ir pasidalijo savo paslaptimis – senos moters paslaptimis, kuri pragyveno pakankamai ilgai, kad suprastų, jog gyvenimas mus vėto ir mėto, tačiau mes galime atsilaikyti, turėdami draugų, kuriems galime patikėti paslaptis. O savo mirtimi ji parodė, koks geras gali būti Dievas.
Mamos pasmerktos stipriems išgyvenimams. Nuo tos akimirkos, kai gimsta mūsų vaikai, mumyse įsišaknija baimė. Jaudinamės, nervinamės, o kartais iš paskutiniųjų stengiamės visaip apsaugoti savo vaikus, nes be galo bijome. Tiesą sakant, prarandame sveiką nuovoką. Pamišusios mamos – manipuliuojančios įvykiais, savo vaikams įvedančios komendanto valandas, per pertraukas stebinčios žaidimų aikšteles – kad tik įsitikintų, kad jų vaikai vis dar sveiki ir gyvi. Jei tik galėtume, pirktume automobilius su stoge įtaisytomis oro pagalvėmis. Mūsų pojūčiai išlavėja, tampame atsargios, nes su motinyste ateina ir supratimas, kad ne mes valdome pasaulį ir kad bet kurią mūsų gyvenimo akimirką galime pralaimėti. Galime prarasti sutuoktinį, vaiką, gal ir savo pačių gyvybę, o pastaruoju atveju nebegalėtume toliau saugoti savo vaikų, jiems augant be mūsų. Atsiradus vaikams nustojame apsimetinėti, kad gyvenimas lengvas ir patogus. Akis į akį susiduriame su skaudžia tiesa – gyvenimas gali būti gana žiaurus.
Tai tikriausiai ir yra svarbiausia priežastis, kodėl mums – mamoms – siekiant ne tik išgyventi, bet ir pasiekti daugiau, – reikia bičiuliautis su kitomis mamomis, suprantančiomis, koks didžiulis baimės jausmas gali tūnoti mūsų viduje. Draugės padeda mums išlaikyti pusiausvyrą aplink tvyrant emocinei suirutei ir šalčiui. Kai į mūsų gyvenimą įslenka mirtis, prislėgdama mus, privalome turėti draugių, kurios bus greta mūsų, mokys mus ir rodys, kad galime saugiai žengti pirmyn – tą labai gražiai man parodė Patricija. Iš tikrųjų gyventi toliau – gal net pernelyg saugu.
Trys būdai išsiugdyti šį įprotį
1. Nuspręskite, kas bus jūsų artimiausios ir kas tik šiaip geros draugės
Psichologų teigimu, buvimas draugijoje intravertus vargina, o ekstravertus atgaivina. Atrodo, būtų logiška manyti, kad kai kurioms iš mūsų reikia daug draugių, o kai kurioms užtenka ir kelių. Remdamasi savo patirtimi žinau, kad taip nėra. Nepriklausomai nuo jūsų asmenybės tipo, kiekvienai mamai reikia įvairiapusio bendravimo su kitomis moterimis, kitaip sakant, būtina turėti artimų ir šiaip gerų draugių ratą – moteris, su kuriomis galėtume užmegzti glaudų emocinį ryšį, ir kitas, kurios šiaip leistų mums pasijusti saugiai ir smagiai.
Mūsų artimiausiam draugių ratui priklausančių moterų paprastai būna nedaug – trys ar keturios. Tai yra draugės, kurios mūsų virtuvėje gali išdygti vakarienės metu ir vietoj mūsų pamaitinti, paguldyti ir nuprausti mūsų vaikus, išvalyti ant grindų nukritusį riešutų sviestą ir uogiene išterliotas kėdes, kai mus staiga palaužia nelaimė. Jos – tai tarsi mūsų dešinioji ranka ar kairioji koja – priklausomai, ko tą dieną mums labiau reikia. Kai prisiekiame sau daugiau nebemylėti savo vyrų, nes jie neatitinka mūsų reikalavimų, tokios draugės patars mums sumažinti savo reikalavimus, žinodamos, kad esame pakankamai stiprios. Jos pasiruošusios mus pavaduoti tuomet, kai mes pačios to negalime padaryti, nes jos mus brangina.
