>Pirmas skyrius
1804-ųjų rugpjūtis
Kas beliko Britanijos aukštuomenės atstovui, kai už dvidešimt dviejų mylių kitoje Lamanšo pusėje Napoleonas sutelkė visą armiją? Žinoma, vykti į ledi Heterfild vasaros puotą. Geibas d’Arsi, neseniai tapęs Murshedo markizu, su neviltimi nužvelgė susirinkusius svečius prikaitusioje pokylių salėje su marmuro kolonomis. Ar jie nutuokia, koks pavojus gresia jų šaliai? Nejau nemato, kad paprastas žmogus nebenori plušėti jų žemėse, miestuose ir miesteliuose? Jei ir mato, to neparodo. O gal jiems ir nerūpi.
Daugybės žvakių atspindžiai, mirguliuojantys paauksuotuose veidrodžiuose, kuriuose jis tyrinėjo tos pačios socialinės padėties žmonių atvaizdus, grasino apakinti. Kažin, kaip šitos rūpestingai sugarbiniuotos galvos atrodytų krepšyje giljotinos papėdėje? Juk ten jos ir nusiristų Britanijai tapus Prancūzijos palydovine respublika.
Bet to nebus. Jeigu nuo jo kas nors priklauso. Jis paaukojo viską, kad taip nenutiktų: savo principus, garbę, ką jau kalbėti apie teisėtai jam priklausantį palikimą. Velniai griebtų tą tėvą!
Juodu su tėvu amžinai nesutarė dėl aibės dalykų – politikos, elgesio su nuomininkais, motinos ujimo, bet Geibas niekada nesitikėjo užsitraukti visiško tėvo nepasitikėjimo. Buvo sukrėstas, kai suprato, kokie gilūs jųdviejų nesutarimai, kad tėvas net laiko jį giminės vardo ir šalies išdaviku. Dabar tėvo nebėra, o Geibas dėl maištavimo prieš jo autokratišką valdžią tapo tuo, kas yra – markizu be skatiko kišenėje ir šnipu.
Vis dėlto jis slėpė nekantravimą ar nepasitenkinimą. Tik parodyk nelaimingą veidą, ir bemat pasipils gandai. Jau užtektinai nuo jų prisikentėjo, kai buvo paskelbtas tėvo testamentas. Pirmos nugaras atsuko poros savo dukrelėms ieškančios mamos, kurios anksčiau taip nedavė ramybės. Dėl nuskurdusio markizo neverta nė burnos aušinti sveikinantis. Aišku, jam vis vien, nes dar ilgai neketino vesti. Jei apskritai kada ves.
Nuogirdos apie nešvarias pajamas, iš kurių jis susimoka už privilegijuotą dykinėjančio viengungio gyvenimą, kuždesiai apie tai, kaip jis prie lošimo stalų mulkina žalius pienburnius arba, dar blogiau, sukčiauja, slydo nuo jo kaip nuo žąsies vanduo. Jis pats skatino tokias spėliones.
Gandai, kodėl iš jo buvo atimtos teisės naudotis pajamomis iš tėvo žemių, žeidė skaudžiai. Paskalos apie jo teikiamą paramą prancūzų revoliucijai. Abejonės dėl jo lojalumo savo šaliai. Kad ir kaip kentėjo išdidumas, deja, šiuos gandus irgi teko skatinti. Dėl kilnesnio tikslo.
Būtų blogiau, jei tektų kęsti tėvynainių panieką, paaiškėjus, kuo jis iš tiesų verčiasi. Jei daro viską atvirai, žmogus gali vilioti nekaltas mergeles, dvikovoje nužudyti kitą arba apgaudinėti žmoną. Bet būtent dėl užkulisinių machinacijų Geibas taptų persona non grata aukštuomenės pasaulyje.
Todėl jis leido visiems galvoti, ką nori, kol pats rizikavo sveikata ir gyvybe, kad išgelbėtų jų galvas. Jis mielai išvis nerodytų akių Londone, bet, kadangi slėpė vietą, iš kurios vykdė veiklą, ir jo kontaktai Paryžiuje retsykiais pareikalaudavo susitikti akis į akį, jam nelikdavo nieko kita, kaip apsimesti žaviu mergišiumi ir užkietėjusiu lošėju, ir sukiotis tėvynainių draugijoje.
Štai todėl ir pasirodė ledi Heterfild baliuje.
Pro šalį einantis džentelmenas susvirduliavo Geibo pusėn, ir šis ištiesė ranką, kad nelaimėlis neapvirstų.
– Meldžiu atleisti, mesjė, – žemai nusilenkdamas sumurmėjo apvalainas raudono veido vyriškis. – Mesjė Armandas à votre service.
Ryšininkas, kurio jis ir laukė.
– Murshedas. Regis, jums nepakenktų atsigaivinti nuo šios kaitros. – Sutarti žodžiai padėjo atpažinti vienam kitą, nors iš tiesų jų ir nereikėjo. Apsimetinėdamas emigrantu, Armandas naudojosi padėtimi, kad gautų informacijos, ir ėmė už ją pinigus. Per kelerius metus juodviem teko susitikti ne kartą.
Vyras vėl nusilenkė.
– Išties. Laimė, vėjai stiprėja, ir orai turėtų pasikeisti.
Vėjai, kurie atneš iš Prancūzijos prancūzus, bet pasikeitė planai. Kas gi pasikeitė?
– Tikėkimės, kad ilgai laukti nereikės, pone.
– Išties. Pastarąsias penkias dienas kone tysojau paslikas.
Penkias dienas? Geibas nesitikėjo, kad kitas ėjimas bus numatytas taip greitai. Reikia grįžti į Kornvalį ir pasiruošti. Bet kas čia per planų pasikeitimai?
– Visi laukia orų permainos, nors ir audros sukiltų.
– Jūsų jachtos, regis, „Feniksu“ vadinamos, kapitonui būtų įdomu tai žinoti.
Nurodymai siunčiami jo laivui. Kam reikėjo tempti jį į Londoną, kad tai pasakytų?
– Būtinai jam perduosiu.
Armandas išsitraukė tabakinę ir pasiūlė Geibui.
– Jums gresia pavojus, mon ami, – pritildęs balsą prakalbo jis. – Jie jumis nepasitiki ir išsiuntė žmogų. – Mandagiai šyptelėjęs, jis vėl pakėlė toną. – Tik anglams gali ateiti į galvą sukviesti tokį būrį žmonių vidun tokį šiltą vasaros vakarą.
Geibo krūtinėje plykstelėjo pyktis. Jis susitvardė. Ilgus metus stengėsi pelnyti abiejų kariaujančių pusių pasitikėjimą, ir bet koks įtrūkis jo ilgai statytose sienose gali pasirodyti pražūtingas.
– Kas? – prislopintu balsu paklausė.
Dviprasmis klausimas. Kas tas pasiuntinys? Ir kas jį pasiuntė? Armandas nepalaiko nė vienos pusės. Geibas apsidairė, tarytum būtų svarstęs pirma pasakytus pašnekovo žodžius.
– Asmeniškai mane stebina tai, kad tokiu metų laiku mieste apskritai yra žmonių.
Armandas papurtė galvą, akyse spindėjo apgailestavimas. Jis nežinojo atsakymų į Geibo klausimus.
– Skola grąžinta.
Vieną tamsią naktį Geibas išgelbėjo Armandą nuo britų pakrantės sargybinių. Tiesiog darė savo darbą, bet tokie vyrai kaip Armandas, kurie pelnėsi iš karo, laikėsi savo garbės kodekso ir mokėjo skolas.
Prancūzas vėl pagarsino balsą.
– Be abejonės, būtų neprošal atsigaivinti.
– Prašom štai ten, mesjė, – Geibas mostelėjo ranka nišos, kurioje saugomas liokajaus nuo punšo dubenų lūžo stalas, pusėn. – Malonaus vakaro.
Prancūzas linktelėjo ir nužingsniavo toliau.
Kas gi juo nepasitiki, svarstė Geibas. Prancūzai? O gal britai?
Įmanomi abu variantai. O gal tai tėra pagrindo neturinčios spėlionės? Šnipinėtojų pasaulyje gandai sklinda nevaržomi.
– Kaip sekėsi Norfolke? – už nugaros pasigirdo balsas, o ant peties nusileido sunki ranka.
Atsisukęs Geibas išvydo griežtą ir rūstų Beino, Beresfordo grafo, vieno seniausių savo bičiulių, veidą. Pramonininkui Beinui priklausė kasyklos ir fabrikai, kurie tiekė atsargas britų karo mašinai. Jeigu valdžią paims Napoleonas, risis nuo pečių ir jo galva.
– Norfolkas… kaip Norfolkas, – šyptelėjęs atsiliepė Geibas, suprasdamas, kad juodu kalbasi visai ne apie Norfolką. Prieš daugelį metų silpnumo akimirką jis
