daug laiko praleidote Anglijoje, – pastebėjo jis. – Jūsų tartis nepriekaištinga.
– Merci. Išvykau iš Prancūzijos po vyro mirties. – Ji gali išsisukti neišduodama jokių pravarčių faktų.
Suraukęs kaktą, jis bandė apskaičiuoti jos amžių ir nuspėti aplinkybes. Tikėtina, kad ji pasirodys per jauna būti žmona, ką jau kalbėti apie našlę. Išvaizda gali būti apgaulinga. Jis pakrauptų sužinojęs, kad sulaukusi dvidešimties ji jau penkerius metus buvo ištekėjusi.
– Tikriausiai buvo labai sunku, – sumurmėjo jis tokiu tonu, tarsi kviestų išsipasakoti.
– Išgyvenau, kai daugeliui to nepavyko.
– Derėtų pasveikinti sėkmingai išsisukus.
Tą patį kartojo sau ir ji pati. Kaip dažnai nutikdavo, prieš akis iškilo gaisro vaizdai. Kariškio, kapitono Širu, veidas ugnies šviesoje spindėjo demonišku pasitenkinimu. Jeigu ji būtų supratusi… Bet jau buvo vėlu ką nors pakeisti. Liko tik viltis, kad Minetė kažkaip išgyveno. Jei taip ir yra, ji išties jaustųsi laiminga, pasprukusi iš Prancūzijos. Jeigu ne, belieka tik graužtis.
– Kur buvote iki šiol? – paklausė jis.
– Laukiau jūsų.
Murshedas išpūtė akis, o tada nusikvatojo. Vis dėlto šešėliai ledo mėlynumo akyse išdavė, kad juokas apsimestinis. Jis skleidė ne tik malonumų ieškančio vyro pavojų, nors ir to pakako su kaupu, tačiau šešėliai davė suprasti apie tokius juodus darbus, kad jos siela stingo į ledą.
Nikoleta nekaltai išpūtė akis.
– Matau, kad manimi netikite. – Ji teatrališkai atsiduso. – Lyg to būtų negana, štai ir mano kompanionė, ponia Feterstoun. Bijau, kad mūsų žaviam tête-à-tête atėjo galas.
Vargšė moteriškė su rusvai rudos spalvos turbanu ir linksinčia povo plunksna atrodė nusilaksčiusi. Taip ir turėtų būti – juk turėjo sekti juodu su Murshedu. Bent kol jiedvi bus tikros, kad jis nieko neįtaria. Kampan įspraustas vyras tampa daugiau negu pavojingas.
– Ar jodinėjate? – paklausė ji, akies krašteliu sekdama besiartinančią našlę. – Paprastai einu pajodinėti į Haid Parką septintą ryto, kol neprisirenka pernelyg daug žmonių.
Vyro akyse sužibo nedoros liepsnelės.
– Tai norėtumėte pajodinėti, – dviprasmybė nepraslydo Nikoletai pro ausis, bet ji nutarė nekreipti dėmesio.
Akimirką padvejojęs, Murshedas tęsė:
– Pasiimsiu jus savo karieta šeštą. Pasirūpinkite ristūnu ir arklininku. Paskui papusryčiausime.
Priimdama kvietimą Nikoleta šyptelėjo, ir prie stalo kaip tik prisistatė ponia Feterstoun. Pakilęs Murshedas su žavia šypsena ir linktelėjimu pasiūlė vyresniajai poniai savo krėslą. Jeigu buvo bent kiek susierzinęs, kad asmeniškas pokalbis nutrūko, to neparodė. Puikios manieros – jo stiprioji vieta. Tačiau po ramiu paviršiumi savo valandos laukė audra. Nikoleta tiesiog jautė šuorus talžant jos odą.
Kaip įprasta britams, pokalbis pasisuko apie orą. Nė vienas nebuvo taip prastai išauklėtas, kad užsimintų apie karą.
Antras skyrius
Geibas nesunkiai išsiaiškino, kur apsistojusi grafienė Vilandri. Jos namus Aukso aikštėje žinojo visi, ko bepaklaustum. Nors ir ne ypač geidžiama, vieta buvo respektabili. Jos kompanionė buvo neaiški ir bendrai apibūdinama kaip išsišokėlė. Žinia, Geibas ne itin paisė nusistovėjusių konservatyvių papročių. Nors grafienė buvo laikoma palaida ir mažumėlę risqué, pasiteiravęs apie jos praeitį ir matydamas akivaizdžiai palankų sutikimą visuomenėje, markizas svarstė, ar įtarimai nepasirodys buvę klaidingi.
„Skeptras“ negalėjo pasakyti nieko – nei gera, nei bloga.
Šiais laikais sutikti emigrantą – dalykas įprastas. Londone knibždėte knibždėjo pabėgėlių iš Bonaparto svajonių Prancūzijos. Kuo daugiau Geibas apie tai mąstė, tuo labiau užtikrintas darėsi, kad nė viena pusė nesielgtų taip kvailai, siųsdama tokią išsiskiriančią iš aplinkinių moterį. O gal jo nenoras tuo patikėti – tai tik kaskart ją prisiminus viduje surusenančios kaitros išdava? Šitaip stipriai norėdamas moters, bet kuris vyras rizikuotų pamesti protą, tačiau Geibui tai buvo visiškai nebūdinga. Tie keleri santykiai, kuriuos jis leido sau užmegzti nuo tada, kai grįžo iš Prancūzijos, buvo trumpalaikiai, reikalingi susigalvotam įvaizdžiui įtvirtinti. Vis dėlto sulaukęs Armando įspėjimo, Geibas negalėjo sau leisti ignoruoti tokį akivaizdų jo dėmesio siekį. Ne dabar, kai užtektų vienintelio kluptelėjimo, vienos vertinimo klaidos, ir rūpestingai pastatytas kortų namelis subyrėtų.
Jis sustabdė karietą prie jos paradinių durų ir patenkintas išvydo laukiantį arklininką ant ramaus arklėko, laikantį įspūdingos juodos kumelaitės vadeles, kuri, pamačiusi jo dvikinkę, bemat pabalino akis. Livrėjuotas jo arklininkas Džimis bemat nušoko žemyn ir sugriebė žirgus už kamanų, ir tą pačią akimirką prasivėrė durys ir laukan su šviesiai žydru jodinėjimo kostiumu, kuris puikiai išryškino gundančią figūrą, išėjo grafienė. Su kastoro kepuraite banguotais kraštais ant griežtos šukuosenos ir vualiu atrodė padykusi.
Geibas stryktelėjo žemėn ir nuėjo jos pasitikti.
Nusilenkė.
– Labas rytas, grafiene. Jūsų punktualumas suteikia vilties.
Jos lūpų kampučiai užsirietė aukštyn.
– Be reikalo, mon cher Murshedai. Mano Peridė nemėgsta laukti.
– Jūsų kumelaitė graži kaip ir šeimininkė.
– Ir gerokai nekantresnė.
Geibas susijuokė. Grafienė – moteris, mokanti flirtuoti, ir aštraus proto. Valandai ar dviem ji išgins jam iš galvos niūrias mintis. Galbūt netgi sutiks numalšinti jo geismą. Kūnas įsitempė. Geibas negailestingai numaldė užplūdusį troškimą. Dabar turi svarbesnių reikalų. Pavyzdžiui, pirma proga leistis kelionėn iš Londono į Kornvalį – tai jis ir padarys, vos įsitikins, kad grafienė nekelia pavojaus.
Paėmęs už rankos, Geibas palydėjo ją laipteliais ant grindinio.
– Tada privalau neversti judviejų laukti. Devintai užsakiau pusryčius.
Jos žydros akys sužibo.
– Koks jūs įžūlus, milorde.
Murshedas palenkė galvą.
– Bailys negali laimėti dailiosios damos širdies. – Jis mostelėjo į dvikinkę. – Ar galiu padėti?
– Certainement5.
Suėmęs už liekno liemens, vyras kilstelėjo ją aukštyn ir per moteriškus apvalumus rankomis pajuto lankstų kūną. Dažnai jodinėjanti, stamantri moteris.
Nuo vaizdinių, koks jodinėjimas jai galėtų patikti, kai juodu liktų
