Beinas. – Užsuk kada kitą savaitę vakarienės. Mielai pavaišinsime.
– Spėju, nori pasikalbėti apie politiką ir Britanijos ekonomiką. Vargšelė Merė.
Paminėjus žmoną, Beino tamsus veidas nušvito.
– Ji pripratusi. Be to, ir pati turi neblogų minčių. Tai ar ateisi?
Elegantiškosios ledi Merės toks dailus ir trapus kaklas. Juokų darbas aštriems ašmenims. Geibas sąmoningai nusipurtė juodas mintis ir palenkė galvą.
– Būtų labai malonu, bet, bijau, ilgai mieste neužsibūsiu. – Ką tik gautas naujienas reikėjo kuo skubiau perduoti „Skeptrui“ ir nešdintis. Priešingai nei Vidaus reikalų ministerijos agentai, kurie raportuodavo Parlamentui, vyriausybės politinei atšakai, „Skeptras“ nebuvo lojalus niekam, išskyrus Hanoverių dinastiją. Laimė, dažniausiai šių saugumo agentų tikslai sutapdavo. Vis dėlto „Skeptro“ organizacija buvo labiau įslaptinta ir savųjų siekė be jokių skrupulų.
– Tada kitą kartą, kai vėl būsi mieste, – atsiliepė Beinas. – Pranešk iš anksto, ką būsi suplanavęs, ir suorganizuosiu ramų vakarą namuose. O tu tuo tarpu nustok ūžavęs. Atrodai visai nusibaigęs.
Geibas nusijuokė.
– Nejau taip jau blogai?
– Ne taip blogai, kad pastebėtų kiti, – tai pasakęs Beinas nuėjo šalin.
Tas žmogus per daug mato!
Atsidusęs Geibas apsižvalgė, ieškodamas tinkamos šokių partnerės įvaizdžiui palaikyti. Tokios, kuri iškart neatstumtų. Aplink apstu moterų, kurioms patinka paflirtuoti su jo reputacijos vyru, jei tik jis neieško daugiau nei maloniai praleisti laiką.
Šurmulys tolimajame salės gale sustiprėjo. Aukštuomenė sukruto, be abejonės, išgirdusi kokį gandą arba skandalą. Minia šokių aikštelės pakraštyje siūbtelėjo it stiprios srovės susuktas vanduo ir prasiskyrė priešais tokio dėmesio sulaukusį objektą.
Moteris, jam nematyta. Ne per aukščiausia, bet ir ne žemutė. Plaukai nei rudi, nei kaštoniniai, nei auksiniai, bet spindėjo visais šiais atspalviais. Veido bruožai nei klasikiniai, nei dailūs, nei paprasti, nes dėmesys pirmiausia krypo į didžiules žydras akis, įrėmintas stebėtinai tamsių blakstienų. Dažytos ar kaip? Ir kodėl jam turėtų rūpėti? Ji nežėrėjo ir neblizgėjo papuošalais kaip kitos, bet ir nenublanko kaip ką tik į miestą atvažiavusi panelė. Spindinčią šilumą skleidė kaklą puošiantis prigludęs perlų vėrinys.
Ir Beau Monde sukosi aplink ją kaip bitės aplink žydintį dobilą. Prabangiai apsirengusios moterys gaudė kiekvieną jos žodelį, o vyrai tiesiog varvino seilę ganydami akis į gilią suknelės iškirptę. Žvilgsnius traukė apnuoginti pečiai ir aukšta balta, strazdanėlėmis nubarstyta krūtinė. Nuojauta jam kuždėjo, kad ji prancūzė. Nedaugelis bričių drįstų vilktis tokią permatomą sidabro spalvos suknelę, nesukdamos galvos dėl negailestingai sudrėkintų apatinių sijonų 1. Tikriausiai neseniai emigravusi? Veikiausiai atvyko per pastaruosius keletą mėnesių, kol jo nebuvo.
Jausminga kaip nuodėmė moteris. Žodžiai aidėjo jo galvoje. Stebindami ir šokiruodami. Paskutiniu metu retai tekdavo pajusti tokį atsaką moteriai, kad ir kokia graži ar madinga ji būtų.
Jos žvilgsnis nuslydo per jį ir grįžo atgal. Beveik nepastebimai krustelėjo tamsūs kaip blakstienos antakiai. Akyse šmėkštelėjo susidomėjimas ir tuoj po to – geismo atpažinimas. Tas žvilgsnis sudrebino kiekvieną nervą jo kūne, po virpesių sekė karščio pliūpsnis. Viduje kažkas sukrutėjo, tarytum jam būtų persukę stuburą. Apstulbęs Geibas sustingo. Jos giedrų akių žvilgsnyje įkliuvęs kūnas atgijo. Tai buvo šaltai vertinantis žvilgsnis, kuris vedė į laikui nepavaldžias erdves, slepiančias nuogą pažeidžiamumą. O gal ir ne. Praėjo mirksnis, ir vien mintis apie tai, žvelgiant į tą susitvardžiusią būtybę, pasirodė absurdiška.
Staiga protas nušvito. Ji viena iš tų, apie kuriuos jį įspėjo.
Vadinasi, prancūzai. Tik jie gali pagalvoti, kad jis neatsispirs moters vyliams. Matyt, leidosi apmulkinami jo išvaizdos, kad patikėjo jį būsiant lengvą grobį. Taip, moteris jam išties pasirodė nepaprastai patraukli, bet tą patį galvojo ir visi kiti kambaryje susirinkę vyrai.
Tegu viską skradžiai! Ir jei jis teisus, kam tikrinti jo lojalumą tokią lemtingą akimirką? Tai, kad dabar teks kautis dar ir kitame fronte, mažų mažiausiai erzino. Vis dėlto pats jų vietoje tikriausiai irgi būtų patikrinęs tokio kaip jis ištikimybę. Nuo jo vaidmens priklauso jų planų sėkmė. Jeigu jis pasirodys esantis silpnoji grandis, įsiveržimą gali tekti atidėti mėnesių mėnesiams. Geibui to tikrai nesinorėjo. Kuo labiau jie nervinasi, tuo sunkiau bus padaryti galą jų siekiams kartą ir visiems laikams.
Jeigu jis išklos „Skeptrui“ įtarimus apie šią moterį, jie pareikalaus pašalinti pavojų. Šaltai ir brutaliai. Kaip pašalino Marianą. Prisiminus Geibui sugniaužė skrandį.
Ne. Kol neturi įrodymų, jis niekam nieko nesakys. Įtarimai yra viena, bet jam reikia išsiaiškinti, kas ją pasiuntė ir kodėl. Tik kvailys bandytų atsikratyti pavojaus, nežinodamas, kokie vėjai jį atpūtė.
Nuo įtampos įsitempė raumenys. Reakcija į žinią apie laukiantį susirėmimą. Išlaikydamas išorinę ramybę, Geibas patraukė per saloną, lankstydamasis ir šypsodamasis, o oda tuo metu dilgčiojo, ir kūnas degė vidine ugnimi. Jis neprisiminė, kada paskutinį kartą jį taip paveikė nuojauta. Vien dėl to, kad per akimirksnį jis atgijo.
Sukiodamasis tarp sau lygių, Geibas išgirdo minint jos vardą. Nikoleta, grafienė Vilandri. Aukštuomenės naujokė.
Nuslinkęs prie gaivinamaisiais gėrimais ir užkandžiais nukrauto stalo, jis apsidžiaugė, kad nebematyti Armando. Geibas specialiai sulėtino alsavimą, prisivertė mąstyti logiškai, mintyse perkratydamas prancūzų kilmingųjų giminystės linijas. Vilandri. Sena pavardė. Dabar tikriausiai išnykusi, galvojo jis. Dėl savo neužtikrintumo jautėsi nejaukiai. Nežinojimas žaidime, kur statymai tokie dideli, daro žmogų pažeidžiamą. Tačiau kad ir ko jis nežino, nuojauta kuždėjo, kad ji toji, dėl ko jį įspėjo Armandas.
Karštis išblėso, palikdamas šaltą apsisprendimą. Vienaip ar kitaip, jam teks išsiaiškinti grafienės Vilandri paslaptis prieš grįžtant į Kornvalį. Ir greitai.
Be jokios abejonės, Gabrielis d’Arsi, Murshedo markizas, bus sunkiausia iki šiol Nikei tekusi užduotis. Jo šaltose mėlynose akyse prieš nusisukant suspindo su niekuo nesupainiojamas iššūkis. Ją įspėjo – su šiuo vyru menki juokai, kad ir kokie gandai sklinda apie jo žavesį.
Tačiau per tą trumpą žvilgsnių susitikimą kažkas įvyko. Kad ir kaip ji stengėsi, gerai pažįstama grafienės Vilandri, gundančios moters, kuria ji tapo norėdama nepražūti santuokoje, kaukė vos nenukrito nuo veido, atidengdama Nikę Rido, merginą, kokia ji kadaise buvo, atlapaširdę, pažeidžiamą ir neapsaugotą. Galbūt apsauginį skydą perskrodė Murshedo fizinis patrauklumas, jo auksinės garbanos ir vyriškas sudėjimas, kuriame nebuvo matyti jokių sugedimo pėdsakų, kurių būtų galima tikėtis iš žmogaus, puolusio taip žemai, kad išduotų savo šalį. Saldžiai skausmingas plazdenimas pilve, kai jųdviejų žvilgsniai susidūrė, kraupiai sukrėtė. Ji juk tikėjosi nepajusti nieko. Už tokį silpnumą, jei Vilandri būtų dar gyvas ir išvydęs šią pradedančiojo klaidą,
